West’o ekspedicija į west’ų šalį

Škotija- šalis, kurioje buvo išveisti Vakarų Škotijos baltieji terjerai. Ją aplankė keliauninkė Tulku su savo šeimininke ir nori pati apie viską jums papasakoti.
Rugpjūčio 10d., Antradienis. Viena – Montabaur
Nepraėjo nė savaitė, kai grįžom namo, o mano šeimininkė vėl pakuoja daiktus! Negi vėl keliausim? Aš manau, kad prieš kelionę žymiai svarbiau ne susikrauti daiktus, bet gerai pasiausti, todėl nešu jai savo kamuoliuką ir kviečiu žaisti. Vietoj to, ji užsega man pavadėlį ir keliaujame pro duris. Ppasivaikščiojimus aš irgi mėgstu!
Deja, pasivaikščiojimas truko vos tris minutes, t.y. kol atėjome iki metro. Po metro sekė mašina, vėliau didelė mašina ir dar viena didelė mašina. Automobiliuose man nieko  kito nelieka kaip miegoti visą laiką šeimininkei prie kojų. Vakare man parodė didžiąją mašiną (kaip pasivaikščiojimo maršrutui, tai galėtų būti ir didesnė) ir užkėlė į viršų. Na ką gi – miegu toliau…

Rugpjūčio 11d., Trečiadienis. Montabaur – Calais
Miegojau puikiai, tačiau ryte šį malonumą nutraukė sąmyšis. Žmonės puldinėjo tai šian, tai ten, kažką šūkčiodami apie ‘nesuskambėjusį žadintuvą’. Laimei, man leido apibėgti apie mašiną , tačiau tai tetruko vos kelias akimirkas, ir štai aš vėl apačioje prie kojų. Iš dangaus nusileidžia mano pusryčiai. Nusprendžiu paslėpti po sėdyne, tačiau nė neįpusėjus šiai misijai mano pusryčiai pakyla iš kur nusileidę, o šeimininkė vietoj labo ryto man grūmoja pirštu.
Didelė mašina supa linguoja, todėl netrunku užmigti. Prabundu vakare, kai mane iškelia iš mašinos. Na pagaliau, laikas pasivaikščioti! Aplink skraido dideli balti paukščiai, tikrai dideli – beveik kaip aš. Gaila, bet jie šneka nesuprantama kalba. Pakely sutinkame daug piktų žmonių, visi jie kažką burba ir rodo pirštais į mane. Kaži, ką tai turėtų reikšti?
Pasivaikščiojimas baigiasi pastate, turinčiame labai jau įtartiną kvapą. Įtarimą sustiprino nepažįstama moteris, duodanti man sausainį. Na jau ne, aš pakulsnus šuo, iš svetimų maisto neimu! Na gerai, kokios dešros tai neatsisakyčiau, bet sausainių – ačiū, ne. Klasta paaiškėja, kuomet mane pražiodo ir kažką burnon įmeta. Ach jūs taip!
Saulei besileidžiant atvykstame į nuostabią vietą: čia gausu žolės, jokių pavadėlių ir … o kas gi čia? Aha, kiškis! Vejuosi jį iš visų jėgų, o iš paskos ataidi šeimininkės “TUUUULLLLKKKUUUUU”. Mane sugavo pirmiau nei spėjau pačiupti vakarienę ir supakavo į tą didelę medžiaginę būdą, kurion ir šeimininkė kažkodėl ateina miegoti. Na ką gi, labanakt.

Rugpjūčio 12d., Ketvirtadienis. Calais
Ryte kiek pavaikščiojome ant smėlio, šalia kurio yra daug daug vandens (tiek daug, kad net galo nesimato) ir skraido dideli balti svetimkalbiai paukščiai. Vėliau grįžome prie būdos. Na, aš ją sąžiningai saugau, tačiau manau, kad kažkas čia ne taip: esame lauke, bet šeimininkė miega. Hm, aš manau, kad lauke reikia žaisti, todėl visą dieną bandau tai jai paaiškinti. Laimei, ji gana protinga, ir iki vakaro prisiminė, kad mėgstu gaudynes.

Rugpjūčio 13d., Penktadienis. Calais – Edinburgh
Ryte keliaujam į naujovišką mašiną. Joje yra netgi lova, ant kurios mane ir užkelia. Na, lovos visada yra gerai. Neilgai trukus paaiškėja, kodėl man leido taip prabangiai keliauti – tai buvo klasta! Mane paliko vieną! Visi išėjo! Mašina nesmagiai siūbavo, todėl nušokau nuo lovos ir nusprendžiau budėti prie durų. Laimei manęs pasigailėjo, ir po kelių valandų visi sugrįžo ir buvo įtartinai laimingi mane matydami, todėl nusprendžiau, kad tai ne jų kaltė, kad mane paliko. Gal pamiršo?
Po tokių nemalonių nuotykių grįžtu ant lovos, šį kartą nesismulkinu ir lipu tiesiai ant pagalvės. Ne veltui – vėl keliavom iki vakaro. Už lango lijo, todėl miegoti buvo visai smagu. Tiesa, buvom kartą smagiai sustoję, net išleido pabraidyti po purvyną. Tai smagiai palaksčiau! Tik kažkodėl šypsena nuo šeimininkės veido dingo, o aš buvau nubausta šalto vandens srove degalinėj…

Rugpjūčio 14d., Šeštadienis. Edinburgh
Naktį praleidome būdoje. Aš manau – tai geras ženklas, bet dėl viso pikto žadinu šeimininkę ir kviečiu žaisti. Vietoj to mane išstūmia laukan. O!!! Lauke pilna žolės ir, svarbiausia, žmonių! Naudojuosi proga ir kviečiu juos žaisti. Netrukus paaiškėja, kad ant šios pievos vaikšto jau apmokyti žmonės, kurie ateina manęs paglostyti net nekviečiami. Tai šaunumėlis!
Po kiek laiko šeimininkė surenka būdą ir mes judam toliau. Ir kuo toliau, tuo daugiau žmonių. Neįtikėtina, kokie čia sumanūs žmonės – vos pakviesti jie ima žaisti ir dar draugų atsiveda! Vakarop šeimininkė stato naują būdą, aš ją apuostau ir imu uoliai saugoti. Kaip tyčia, virš būdos ima skraidyti didieji baltieji paukščiai. Jie skraido taip žemai, jog kyla reali grėsmė būdai. Na, manau galima nušauti du zuikius vienu šūviu: apsaugoti būdą ir pasigauti vakarienę. Vakarą praleidžiu garsiai medžiodama.

Rugpjūčio 15d., Sekmadienis. Edinburgh
Ryte vėl keliaujame į protingųjų žmonių minią. Jie per naktį nepamiršo, kad su manimi reikia žaisti, tačiau šeimininkė karts nuo karto į mane atsuka tą dėžutę su stiklu ir liepia nejudėti. Na aš ir nejudu, tačiau panašu, kad tai užkrėčiama, nes vis daugiau ir daugiau žmonių pažaidę su manimi mane bando įtalpinti į tą stiklą…
Nepaisant to, manau, jog šiandien puikiai pasivaikščiojom. Apuosčiau daug naujų pastatų, keisčiausiai kvepėjo mažas akmens skydas. Kol mane prie jo bandė prikalti stiklo blykstėmis, išgirdau istoriją, kad mes esame kapinėse ir čia palaidotas škotukas, kuris ištikimai budėjo prie šeimininko. Net kai pastarasis mirė, Bobby dešimt metų tupėjo ant šeimininko kapo. Na, bet kai pagalvoji – o ką dar jis galėjo daryti? Šeimininkas yra šeimininkas, aš be jo – niekas…


Vakare grįžtam į naująją būdą. Šeimininkė ir jos draugė įsiropščia vidun taip pat. Ir kodėl jos miega mano būdoje, nesuprantu. Manau, kad jos dar nesuprato, kur kieno vieta ir kaip pasaulis surėdytas, todėl miegoti nueinu į šilčiausią vietą, iš kurios mane visą naktį bando išstumti, bet aš nepasiduodu.
Rugpjūčio 16d., Pirmadienis. Edinburgh – Pitlochry
Šiandien pasukame tolyn nuo žmonių minios. Manęs jau laukia nauja mašina ir ramus miegas, kai nereikia dėl vietos po kaldra kovoti. Pro langą matau neaprėpiamus tolius žolynų, tačiau manęs laukan neišleidžia. Vakarop mano norai buvo išgirsti, ir štai aš lekioju po pievą! Panašu, kad mano ir šeimininkės norai sutapo, ir netrukus mes kartu žaidžiame gaudynių. Kertu kampą ir atrandu kažką naujo: lyg ir žolė, bet lyg ir bala – smagumėlis. Pasileidžiu tolyn ir gaudynės tęsiasi, šį kartą jos žaidžiamos rėkiant ne tik “TUUULLLKKKUU”, bet ir “PEEELLLLKKKKĖĖĖĖĖ”. Kad ir ką tai bereikštų… Aš prisidedu prie žaidimo lojimu.
Gaudynėms pasibaigus mane išgrežia ir liepia gulėt ant plonyčio patiesaliuko. Gal jie juokauja? Lendu būdon iš anksto užsiimti pozicijas nakčiai.

Be Sociable, Share!

Komentuoti