Šuo ir dviratis: palei Dunojų (III dalis)

Kelionės maršrutas: Passau – Inzell – Linz
Kelionės atstumas: 94 km
Kelionės trukmė: 2 dienos

1 diena: Passau – Inzell, 44km

Kelionę aš Miss K ir šuo Tulku pradėjome traukiniu iš Vienos į Passau.

Lipimas į/iš traukinio vertas atskiros pastraipos. Austrijos traukiniuose dviračiai keliauja atskiroje vagono dalyje, į kurią jie yra įkeliami per krovinines duris. Kadangi dviratis nelengvas, o jų dažnai būna ne vienas – dviračiai įkeliami “pliki”, vadinasi dviratininkas lieka su 4-5 tašėm. Na, o aš lieku su 4 tašėm, vienu šunim ir keliauju iki keleivių durų ieškotis vietos. Kadangi rankas turiu tik dvi – šunį paleidau pasiganyti. Štai šioje vietoje Tulku mane nustebino. Kol aš rankiojau kuprines, ji nuėjo iki keleivių durų, įlipo į traukinį, susirado laisvą (!) vietą, užšoko ant sėdynės ir laukė manęs, ateinančios su kalnu bagažo. Gerai, kad spėjau bent uodegą pamatyti, kitaip būčiau ieškojus stoty, kur mano žvėris dingo. Šis Tulku poelgis mane privertė susimąstyti, kaip dažnai mes kur nors keliaujame, kad mano šuo pats žino, kaip elgtis traukiny…

Atvykome į Passau, kuris yra Vokietijoje, visai šalia Austrijos sienos.

Neplanavom apvažiuoti miesto, ir tiesą sakant gaila – ten tikrai pilna visokių grožybių. Na, bet šį bei tą vis tiek pamatėm:

Passau traukinių stoty nėra lifto, kas mano galva ganėtinai kvaila, nes būtent šiame mieste startuoja daugybė dviratininkų, pasiryžusių įveikti Donauradweg Passau – Wien. Kartu su mumis atvyko bent 20… Vietoj lifto įrengtas “dviračių liftas”, kas yra juosta (kaip kasose būna) išilgai laiptų. Šiek tiek pastovėjau, pažiūrėjau, kaip (ne)siseka juo naudotis kitiems dviratininkams, ir nuvilkau dviratį laiptais, kas buvo geresnis sprendimas nei naudotis liftu. Tačiau, mano dviratis
(be šuns) sveria virš 30kg, ir jį tampant laiptais Passau neįsimylėjau (vėlgi – o veltui) ir per pirmą tiltą sprukau tolyn:

Paskutinis žvilgsnis į Passau:

Neilgai trukus stojam pakelėj pietaut:

Važiuojam toliau, šios dienos pusiaukelėj sustojam prie Obernzell rotušės (raudonas namas):

Netoli Austrijos sienos sustojame Haus am Strom (Namas prie srovės), kuriame yra interaktyvus muziejus apie vandenį bei Dunojų.

Muziejuje yra Dunojaus pakrančių gyvūnų. Vieną iš jų – tokią gyvatę, matėm porą kartų ir laisvėje:

Dar čia yra informacijos apie potvynius:

bei įvairių žaidimų. Pvz. gali išbandyti kokiu greičiu sugebi plaukti katamaranu per Dunojų:

bei daugelis kitokių smagių dalykų.
Važiuojam toliau. Trumpam sustojam prie kaimuko Niederranna:

Ir neužilgo pasiekiame žymiuosius Dunojaus vingius. Jie tikrai įspūdingi, tačiau nufotografuoti juos be galo sunku, tai skolinuosi nuotrauką iš interneto:

Informaciją apie keltų darbo laiką ir maršrutus:

Lipam į keltą, ir plaukiam į kitą upės pusę. Beje, Tulku kuo toliau, tuo drąsiau jaučiasi krepšyje. Net išmoko naują triuką – varnų medžioklė. Jei virš galvos poros metrų aukštyje skrenda paukštis – Tulku šoka į viršų ano gaudyt! Ot rūpužiokė!

Pavažiuojame dar kelis kilometrus, ir parkuojamės nakvynei:

2 diena: Inzell – Linz, 50km

Ryte atsikeliam, pavalgom, susipakuojam ir vėl į kelią. Sekančius 20km važiuojame paupiu ir neužtinkam jokio kaimo. Užtat pamatom štai tokią atrakciją:

Pirma stotelė – miestas Aschach. Įsiamžinam prie žalios bažnyčios:

Važiuojam toliau. Miestelyje Feldkirchen užtinkame ūkininkų turgų, kur aš apsiperku pietums, o Tulku pietus “susimedžioja”:

Dar už 10km stojam pietaut:

Tulku atsakinga už virtuvės higieną:

Turgaus gėrybės:

Tiesa, apie kiaušinius… Iš esmės visada su savim vežiuosi kiaušinių. Ir jie išgyvena mano važiavimo stilių (dvi rankos ant vairo – stabdymas nosim į griovį) bei visus dviračio virtimus (jis dar neišmoko pastovėti vienas) ir lieka sveikut sveikutėliai (!), todėl manau, kad ne taip jau baisiai aš tą Tulku kratau krepšyje.

Dar šiek tiek pavažiuojam:

ir atvykstam į Linz:

Prisiparkuojam ir laukiam traukinio į Vieną, kuriuo grįšime namo.

Fontanas prie stoties:

Miss K

Be Sociable, Share!

Komentuoti