Šuo ir dviratis: palei Dunojų (IV dalis)

 Šį kartą mes keičiame kryptį – keliausime iš rytų į vakarus.

Kelionės maršrutas: Budapest – Szentendre – Komarom – Bratislava
Kelionės atstumas: 238km
Kelionės trukmė: 3 dienos

1 diena: Budapest – Szentendre, 24km

Kelionė dviračiu Austrijoje yra gana monotoniška: ryte atsikeli, susipakuoji, nuvažiuoji 10km, nusifotografuoji prie bažnyčios, nuvažiuoji 15km, nusifotografuoji prie dar vienos bažnyčios, nuvažiuoji 10km, pavalgai…

O štai Vengrija… Čia prasideda nuotykiai. Pirmą dieną nuvažiavau 24km ir patyriau gerokai daugiau nuotykių, nei per 300km Austrijoje…

Kelionė prasidėjo, kai dar buvau darbe. Po n-tojo darbo grafiko pakeitimo supratau, kad jei namie susipakuosiu per 10 minučių – žalia šviesa kelionei iki Budapešto. Taigi, pakavimasis per 10min, ko pasekoje pamirštu muilą (o, šventoji smarve) bei kelnes (ai, ką čia jau…); šunį į krepšį – ir pirmyn pro duris. Minu minu kiaurai per visą Vieną, kartu su šviesoforais, pėsčiaisiais po ratais ir t.t. Traukinį pasiekiu likus 4min iki jo išvykimo.

Valio! Sekančią valandą praleidžiu perpakuodama bet kaip sumestus daiktus, o Tulku tiesiu taikymu neria prie tame pačiame vagone sėdinčios britų porelės ir visos kelionės metu apsimeta jų šunimi. Jie keliaus tuo pačiu maršrutu kaip ir aš – traukiniu iki Budapešto ir tuomet dviračiais palei Dunojų iki Vienos.

Susibendraujame ir 4 kelionės valandos pralekia kaip viena akimirka. Jie dviračiais/tranzu/traukiniais/laivais išmaišę visą pasaulį, tikrai turi ką papasakot. Jų dviračiai verti atskiro pasakojimo.

Kelionės metu atliekam smulkų mano dviračio remontą bei įvykdom misiją “persėdimas”, kas lygu daaaaaaug laiptų aukštyn žemyn ir trys sunkūs dviračiai bei vienas palaidas šuo. Dėkui konduktorei, kuri šiaip ne taip suprato, ko mes iš jos norim, ir pardavė mums bilietus pirmąjame traukinyje, prieš persėdimą. Kadangi traukinių pakeitimui turėjom tik 20min (kuris eiliniam keleiviui užtrunka 2min, o mums prireikė visų 15min), bilietų pirkimui laiko būtų neužtekę. Vagone pažaidžiam dviračių “tetrį”, nes jų ten buvo net 7:

Taip besidalydami kelionių istorijomis pasiekiame Budapeštą.

Dar šiek tiek logistikos tema “laiptai”, šiek tiek žemėlapių bei GPS peržiūros ir pajudame kryptimi “Dunojus”. Britai lieka Budapešte iki pirmadienio, na, o mano šios dienos tikslas – numinti kuo toliau nuo Budapešto.

Budapeštas mus pasitinka lietumi, o pasiekus upę lietus visai įsismarkėja. Paupy išsiskiriame priešingomis kryptimis: porelė pasroviui į kairę link viešbučio, aš prieš srovę į dešinę, link Szentendre.

Paplanuoju, kad jei nepaklysiu ir niekur nestosiu – norimą miestą pasieksiu per 1,5val (išvažiavau 19 val.) ir dar turėsiu šviesaus laiko pastatyti palapinei ir t.t. Štai čia ir prasidėjo tikrieji nuotykiai. Paklydau tris su puse karto, o stojau tikrai ne vieną ir ne du.

Kelio pradžioje, prie Parlamento rūmų:

Orą atitinkantis paminklas:

Viskas prasidėjo gražiai ir tvarkingai: lijo lietus, dviračių takas buvo lygus ir sužymėtas. Po kelių kilometrų dviračių takas ėmė ir baigėsi, ir aš atsiduriu vidury pievos ,o dar už kelių metrų atsirandu už bortelio, šalia greitkelio (iki šiol nesuvokiu, kaip aš ten atsidūriau ir kodėl dviračių takas vedė į pievos vidurį). Už bortelio manęs laukė 50cm pločio kelio ruožas, o už jo – skardis į upę. Apsisukti nebėra kaip, belieka eiti pirmyn ir tikėtis, kad šis kelias pasibaigs anksčiau, nei vėliau. Laimei, jis pasibaigė anksčiau, nei mano tamsieji spėjimai. Šiam paklaidžiojimui sugaištu daug brangaus šviesaus laiko.

Po dar kelių paklaidžiojimų per vietines siauras gatveles, dviračių takas išnyra man panosėje. Ir už 15metrų vėl baigiasi. Tokių situacijų, kuomet dviračių takas atsiranda iš niekur nieko ir vos po kelių metrų ima ir baigiasi, teko patirti dar daug. Lygiai kaip ir tokių vietų, kur dviračių takas ima ir pasibaigia, o ties ženklu “dviračių kelio pabaiga” (jam pastatyti pinigų užteko) nebėra jokių kryptį rodančių ženklų (šiems pinigų neužteko)…

Na, bet dažniau ar rečiau, dviračių takas egzistuoja, o netoli miesto ribos lietus nustoja lyjęs ir išlenda saulė bei vaivorykštė. Važiuojame toliau. Takas vietomis žvyras, vietomis duobė duobėje, danga šlapia, greitai važiuoti nepavyksta (atia atia vakarienei “kepti kiaušiniai”), į žaidimą įsitraukia sraigės, kurias traiškyti gaila, todėl reikia apvažiuoti, bei musytės, kurios lenda į akis, burną, nosį ir ausis. Tai verčia Tulku purtytis, kas purto visą dviratį.

Ties eiliniu dviračių tako dingimu, išskaičiavus skaičiuote “eni meni diki daki”, pasuku į kairę. Kas po 8km paaiškėja kaip klaida, nes atsidūriau priešingoje pusėje nei reikia. Saulė netoli laidos, reikiamas miestas už 6km, o virš jo kabo liūties debesis. Netrukus reikiamą miestą pasiekiu, ir ties jo riboženkliu sutemsta. Dviračių takas vėl žaidžia slėpynes, galiausiai pasiekiu požeminę perėją. Idėja apie laiptus manęs nesužavi, todėl nusprendžiu kirsti judrią gatvę. Norint ją kirsti, reikia pereiti per balą. Bala pasitaikė gili, ir koja joje prasmego vos ne iki kelio. Na vėlgi – arba prarasti 30min (ir daug nervų bei jėgų) laiptams, arba sausas kojas sekančioms 3 dienoms. Kadangi jos jau taip ar taip šlapios…

Už gatvės vėl išnyra dviračių takas ir veda į mišką. “Na, jei nerasiu kempingo – galiu nakvoti miške.” Šios minties atsisakau, prie pirmo posūkio sutikusi stipriai kvaišalais paveiktą būtybę, kuri sėdi prie medžio ir tašo jį akmeniu. Važiuojam toliau. Po kiek laiko, vidury miško, randu kavinę (!), kurioje žmonės žiūri futbolą ir moka anglų kalbą (aleliuja). Jie atranda mane mano žemėlapyje ir patikina, kad kempingas tikrai egzistuoja ir netgi paaiškina, kaip jį rasti. Po 5-10 minučių, kaip gerieji žmonės ir žadėjo, pasiekiu kempingą. 21:40 mano namas jau stovi, valio!

Antra diena: Szentendre – Komarom, 109km

Rytas išaušta debesuotas, bet sausas. Kepam kiaušinienę.

ir sakom “good bye” kempingui:

Sekanti stotelė – Vacas. Dviračių takas pasitaiko gražus ir tvarkingas, jam pasibaigus važiuojame ne itin judria gatve. Vace turime keltu persikelti į kitą Dunojaus pusę. Pasimokiusi iš vakar dienos klajojimų, ilgėliau neradus kelio ženklų – grįžtu porą km atgal ir seku ženklus nuo pradžių. Paaiškėjo, kad keltas buvo tiesiogine to žodžio prasme už kampo…

Kitapus upės – miestas Vac:

Šią dieną mus lydėjo sėkmė: kelto, kuris plaukia tik kartą per valandą, po visų pirmyn-atgal, teko laukti tik 15minučių ir jis kainavo lygiai tiek HUF, kiek aš jų turėjau likusių.

Toliau keliaujame šiauriniu Dunojaus krantu per “Dunojaus Vingį” (Donauknie), kitapus upės pravažiuojame miestelį Visegrad, kuris žymus rūmais ant kalno:

Kelias veda aukštyn žemyn, tiesą sakant, daugiau į kalną, nei pakalnėn. Be to, minu prieš vėją. Dviračių takas lygus, mus lydi švelni dulksna, šen bei ten pasirodo rodyklės. Važiuojant 5 metrus nuo kalno pasirodo rodyklė “Szob 12km (valio, jei taip ir toliau – už 30min būsiu ten!) ir tą akimirką prasideda stati įkalnė su priešpriešiniu vėju (…na gerai, jei taip ir toliau, ten būsiu už 90min).

Pagaliau pasiekus miestuką Szob, sėkmė sugrįžta. Dar vienas keltas, besikeliantis tik kartą per valandą, kainuoja lygiai tiek pinigų, kiek aš turių eurų monetomis ir gerieji dėdės sutinka mano užmokestį priimti eurais ir neliepia ieškoti banko. Kur tu ten jį rasi?!

Kitapus upės laukia neilgas kelias iki sekančio miesto Esztergom, kuris mus pasitinka saule:

(atkreipkit dėmesį į medį kampe, kuris puikiai iliustruoja vėją, prieš kurį man teko minti)

Esztergom bazilika:

Miestas tikrai labai labai gražus, senamiestis – tiesiog pasaka. Bet šį rojų aš pasiekiu baisiai išalkusi, todėl (dėkui smulkiajam verslui iš parduotuvėlės ant kampo) stoju pietums bei trumpai pertraukai – prieš akis dar ilgas kelias. Taigi, nuotraukoms ūpo nebeužteko. Bet miestas tikrai labai gražus.

Pietūs paupy:

Pirmąją dienos dalį važiavau pagrinde į įkalnę. Antrąją dienos dalį, mano didžiai laimei, kelias buvo arba lygus arba su nežymiu nuolydžiu. Iki sekančio miesto bei nakvynės vietos – 53km, iš jų apie 20km greitkeliu, likęs atstumas – tvarkingu dviračių taku. Mažesnių miestelių/kaimelių pakely nedaug.

Perėja, skirta dviračiams, kertantiems greitkelį:

Pertraukėlė ties 70tu kilometru:

Antrąją dienos dalį praleidau taip: “minu minu minu – pauzė, minu minu minu – pauzė”. Vakare pasiekiame miestą Komarom, kur apsiperku maisto ir lieku nakvot.

Viena iš daugelio geležinkelio pervažų:

Trečia diena: Komarom – Bratislava, 105km

Nauja diena išaušta giedra ir saulėta, bei itin vėjuota. Tiltu kertam Dunojų bei valstybės sieną ir įvažiuojame į Slovakiją.

Pavartau savo žemėlapį – jis siūlo du variantus. Arba 18km “neasfaltuotu keliu”, arba 23km “nejudria gatve”. Nusprendžiu, kad neasfaltuotas kelias “negali būti taip jau blogai” ir išvažiuoju juo. Deja, bet šis kelias buvo žymiai blogiau, nei aš galvojau…

Taigi, prieš akis baisulingas žvyrkelis bei baisulingas priešpriešinis vėjas:

Vėjas:

Kelias:

Pradėjus juo važiuoti, tenka važiuoti iki galo, nes jokių posūkių sekančius 18km nepasitaiko. Tiesa, pasitaiko vienas posūkis, bet juo iki greitkelio tektų važiuoti ilgiau, nei iki kelio galo. Kairėje mus lydi Dunojus, dešinėje – beribė pieva. Šiam juokingam atstumui įveikti prireikė net trijų valandų. Pakely sutikome bėgiojančią merginą, kurios aplenkti taip ir nesugebėjome (ji pasuko), nors ji bėgo itin lėtai.

Vėjas buvo tikrai labai stiprus, todėl Tulku buvo iškeldinta iš sosto ir 12km risnojo šalia. Bet vis tiek važiavau taip lėtai, kad mus belenkdamos sraigės spėjo ne tik liežuvį parodyti, bet ir bent po tris grimasas išmesti. Na, o aš spėjau sugalvoji 1000 ir 1 šmaikštų savęs ir sraigių palyginimą.

Na, bet anksčiau ar vėliau (šį kartą vėliau) visos kančios baigėsi ir mes pasiekėme “nejudrią gatvę”, kuri pasitaikė tikrai nejudri, todėl toliau važiavome ja.

Pirmasis kaimas – Kližka Nema:

Jis turi autobusų stotelę ir vaikų darželį:

Kelio dangos pasikeitimas atneša džiugesį, kurį vos už kelių metrų nupučia ne ką silpnesnis vėjas. Na ką gi, šliaužiam toliau.

Lėtai lėtai nejudria gatve pasiekiame miestuką Medvedov:

Pietus suplanuoju vos už 13km, ties Gabčikovo užtvanka. Paskaičiuoju, kad ilgiau nei valanda neužtruksiu (“na juk negali taip būti, kad aš minu taaaip jau lėtai”). Užtrunku pusantros valandos.

Gabčikovo užtvanka

Tuščias šliuzas:

Laivai kitame šliuze:

Šalia esanti poilsio aikštelė:

Čia stojame pietums su vaizdu į laivų persikėlimą per užtvanką:

Keli kilometrai iki Medvedov, Dunojus tėra siauras upeliukas, kuris nusuka į kairę, ir mes liekame prie Dunojaus kanalo. Taigi, persikėlus užtvanka į kitą “upės” pusę, iš tiesų esame tarp Dunojaus (mums iš kairės) ir jo kanalo (mums iš dešinės). Čia yra supiltas pylimas (Dammweg), kuriuo veda dviračių takas. Jo ilgis apie 30km, ir yra tik viena vieta maždaug pusiaukelėje, kurioje galima iš tako išsukti. Ten pat yra ir keltas į kitą kanalo pusę.

Taigi, sekančius 30km prieš akis buvo toks vaizdas (realybėj gražesnis nei nuotraukose):

Pakeliui sutikau porelę važiuojančią tandemu:

Sustabdžiau juos įspėti apie “neasfaltuotą kelią”. Iš esmės visi dviratininkai, važiuojantys maršrutu Viena – Budapest, turi tą patį žemėlapį, kaip ir aš, todėl įspėdavau visus sutiktuosius, kad verčiau jau tie 5 extra kilometrai, nei tas trumpesnis takas…

Mano didžiai laimei, šioje upės pusėje vėjas silpnėjo tiesiog minutėmis ir pasiekus kelio galą jo visai nebeliko! Nors dar ryte susitaikiau su mintimi, kad šiandien “geriau nebebus”, vakaras mane maloniai nustebino.

Dammweg pabaiga:

Vaizdas atgal:

Šioje vietoje yra Danubiana Meno Muziejus:

Ūpo kultūrintis nebebuvo , tai šiek tiek pasižvalgiau per tvorą ir tiek.

Čia (pagaliau) prasideda sužymėtas dviračių takas (bei pašonėn grįžta Dunojus). Tiesą sakant, iki čia rodyklių ir nereikėjo – važiuoji taku palei upę ir tiek. Mane itin nustebino žmonių, besinaudojančių tuo taku kiekis. Dviratininkų bei riedutininkų aibė, eismas take itin intensyvus, tik ir žiūrėk kaip ką aplenkti ir kaip tave lenkiantiems nesimaišyti.

Paskutinius 20km mane lydėjo “antrasis kvėpavimas”, todėl neilgai trukus pasiekiame Bratislavą:

Naujuoju tiltu (Novy Most) persikėlėme į kitą upės pusę bei miesto centrą:

Šiek tiek paklaidžioję mieste, pasiekiame traukinių stotį ir važiuojame namo, į Vieną.

Dalies apie Vieną-Bratislavą teks luktelėti ;)

Miss K

 

Be Sociable, Share!

Komentuoti