“Šunys ir jų veisimas” Chilleri Charmar

 

NĖŠTUMAS

Normali nėštumo trukmė – 63 dienos, smulkių veislių – paprastai 60 dienų. Šuniukai gyvybingi, jei gimsta praėjus 53-71 dienai po sukergimo. Kuo ankstesnis šuniavimasis, tuo mažiau gyvybingi šuniukai. Jeigu šuniukai gimė ne laiku, tai greičiausiai dėl to, kad apvaisinimas įvyko daug vėliau, negu mano savininkas. Jei kalė buvo kergiama tris kartus, tai skirtumas tarp kergimų gali sudaryti savaitę, o nėštumas galėjo prasidėti tik po trečio kergimo. Ir atvirkščiai, kergta buvo per vielai ir pirmojo kergimo metu buvo apvaisintos paskutinės subrendusios kiaušialąstės, daugiau jų jau nebebuvo, bet susiporuoti su patinu kalė galėjo dar kelias dienas. Ir tokie šuniukai gims daug anksčiau, negu mano kalės savininkas. Vis dėl to nustatant terminus dažniausiai klysta veisėjas, nes gamta – ypač tiksli.

Tariamas   nėštumas

Tariamo nėštumo nereikia painioti su neįvykusiu. Tariamas nėštumas – fiziologinė neapvaisintos kalės būklė, pasireiškianti nėštumo požymiais. Toks nėštumas dažniau būna kalėms, kurių veislinė veikla yra nereguliari, negu kalėms su tolygiu krūviu. Tariamo nėštumo metu kalei atsiranda visi pasiruošimo šuniavimuisi požymiai.Po dviejų mėnesių nuo rujos vidurio ji gali pradėti ruošti sau guolį ir būti panašios į šuniavimąsi būklės. Bet galų gale šuniukų nėra, o kalė turi daug pieno ir ji labai sielvartauja. Tokiai kalei veterinarijos gydytojas turi paskirti raminančiųjų priemonių.Po kurio laiko jos būklė pagerės, o po kito sukergimo ji atves normalią vadą. Tariamo nėštumo priežastis yra specifinio hormono per didelis ar netolygus išsiskyrimas. Paprastai šio hormono didelis kiekis gaminamas tik po kiaušialąsčių apvaisinimo sukergus. Bet kartais tariamo nėštumo reiškiniai būna susiję su uždegimais ir pūlių susikaupimu gimdoje, pvz. dėl metrito ir piometrito.

Nesėkmingas   nėštumas

Kartais apvaisintos kalės, turinčios visus normalaus nėštumo eigos požymius, praėjus maždaug mėnesiui po sukergimo šuniukai būna rezorbuojami. Nėštumo požymiai išlieka, ir apie tai, kad šuniukų nebebus, savininkas sužino negreitai. Kartais tokia būklė vadinama „tariamuoju nėštumu“, nors tikslesnis pavadinimas būtų „nesėkmingas“, nes pirmas pavadinimas tinka kalei, kuri turi nėštumo požymius, bet nėra apvaisinta. 

Normalus   nėštumas

Ankstyvojoje nėštumo stadijoje nei iš kalės išvaizdos, nei ją apčiupinėjant negalima nustatyti, ar ji turės šuniukų, ar ne.

Gali būti, kad pirmieji požymiai pasireiškia ne fizine jos būkle, bet jos elgesiu. Labai dažnai po sukergimo kalė tampa ramesnė, švelnesnė, o kartais atrodo lyg truputį nesveika. Tikslesnio nėštumo nustatymo galimybė daugiausiai priklauso nuo veislės, kūno formos, ar tai jos pirmoji vada, dažnai ir nuo vados dydžio. Kai kurios kalės neišduoda savo paslapties iki paskutinės dienos.

Jautrius pirštus turintis žmogus, kuris žino, ko ir kur tiksliai reikia ieškoti, normalios eigos nėštumo 21-22 dieną gali iš abiejų kalės pilvo pusių apčiuopti mažutėlius kietus apvalius gumulėlius. Apie 24 dieną šie gumulėliai tampa didesni ir juos galima apčiuopti iki 35 dienos. Vėliau jie tampa minkšti, ir juos apčiuopti nelengva, bet paprastai šiuo laiku pagal kalės pilvo dydį galima nustatyti, ar ji vaikinga. Ypač tai matosi, kai vados didelės.

Kai kalė laukiasi 1 ar 2 šuniukų, pirmą mėnesį labai sunku ką nors nustatyti, ypač jeigu tai kalės pirmoji vada, nes šios kalės pilvo raumenys daug stipresni negu tos, kuri jau turėjo kelias vadas. Nereikia stengtis apčiuopti šuniukus bet kokia kaina, nes ateis laikas ir simptomai bus akivaizdūs. Tarp ketvirtos ir penktos savaitės šonai išsipūs, o liemuo suapvalės. Kai kurių kalių šie požymiai neišryškėja beveik iki septintos savaitės.

Net ir labai patyrę veisėjai gali klaidingai nustatyti šuniukų skaičių. Kartais kalė labai stora, o atsiveda tik 1 ar 2 šuniukus. Kita kalė atrodo taip, lyg ji turėtų ne daugiau kaip 2 šuniukus, o tuo tarpu priblokštas augintojas priims milžinišką 12 ar daugiau šuniukų vadą.

Dažniausiai apie penktą savaitę šiek tiek pabrinksta speneliai, aplink juos pašviesėja oda. Apie šeštą savaitę, kalei gulint ant šono, šuniukai apčiuopiami gimdos skiltyse. Nuo šeštos savaitės šuniukai ima augti labai smarkiai, o speneliai tampa didesni ir minkštesni. Apie septintą savaitę žymiai padidėja ir pieno liaukos. Paskutinę savaitę pilvas nenusmunka, nes gimda anksčiau buvusi prie stuburo, užpildo visą jo tūrį.

Yra dar vienas tikslus nėštumo požymis – galima ranka pajusti šuniukų judesius. Kartais antroje nėštumo pusėje pastebimos negausios gleivių išskyros iš kilpos, be kvapo ir be spalvos. Jeigu paskutinę nėštumo savaitę jos pasidaro gausios, gelsvos ar žalsvos – tai artėjančio šuniavimosi pirmas požymis.

Kalės   priežiūra

Dar prieš sukergiant kalei reikia išvaryti kirmėles. Jeigu dėl kokios nors priežasties šito nepadarėte, kirmėles reikia išvaryti iki trečios nėštumo savaitės. Kirmėlių išvarymas po trečios nėštumo savaitės gali sukelti kalei abortą. Dėl motinos ir šuniukų sveikatos pageidautina, kad kalė neturėtų nei vidinių, nei išorinių parazitų. Jeigu kirmėlės nebuvo išvarytos nei prieš kergimą, nei iki trečios nėštumo savaitės, reikės sulaukti kalės šuniavimosi. Veterinarijos gydytojas patars, kada bus galima tai atlikti po šuniavimosi. Bet dabar reikia būti labai atsargiems – antihelmintiniai vaistai su pienu pateks šuniukams. Išsipurvinusią nėščią kalę reikia išmaudyti ir tuo pat metu išnaikinti išorinius parazitus.

Nerekomenduojama maudyti kalę po ketvirtos nėštumo savaitės. Gal nereikėtų net priminti, kad dėl kokios nors priežasties išmaudytą kalę reikia kruopščiai nusausinti, neleisti būti skersvėjyje ar gulėti ant šaltų grindų. Geriausia išmaudyti ją vakare, laikyti šiltoje vietoje, kol kailis išdžius, ir neišleisti į lauką iki ryto. Šunų dantų būklei reikia skirti ypatingą dėmesį, ir reikalui esant, nuvalyti jų apnašas.

Nukarusių ausų šunims reikia reguliariai išvalyti ausies angą ir profilaktiškai saugoti nuo ausų erkių.

Ilgaplaukių veislių kalių kailio priežiūra priklauso nuo to, ar reikės kalę po šuniavimosi eksponuoti ir ar ji turės būti specialiai kerpama. Daugumos ilgaplaukių kalių plaukai 6-7 savaitę po šuniavimosi ima šertis, todėl galima juos pakirpti, nes vis tiek jie nusišers ir jų ilgis nesvarbu. Ilgaplaukių veislių kalių plaukai, be to, gali būti pavojingi šuniukams. Žinoma atvejų, kai jie užduso vešliame savo motinų kailyje. Jeigu jūsų kalė tokios veislės, kuriai tokia nelaimė gali atsitikti ar, šuniukus atjunkius, kalę reikės eksponuoti ir jos kailis turi būti išsaugotas, šuniukus reikia laikyti taip, kad jie j kailį neįsipainiotų. Ilgą kailį  reikia kiekvieną dieną šukuoti, suskirstyti j atskiras sruogas, po to susukti jas j rūkomojo popieriaus juosteles, panašiai kaip ant suktukų su gumutėmis. Taip daro Jorkšyro terjerų ir Maltos šuniukų savininkai. Reikia taip pat iškirpti plaukus aplink spenelius, nes čia jie lengvai susivelia, susiklijuoja nuo saldaus pieno ir gali visiškai uždengti spenelį.

Vaikingos   kalės maitinimas

Sveikus, stiprius šuniukus kalė atves tik tuo atveju, jei nėštumo metu ją gerai šersime, ji bus sveika ir tinkamai laikoma.

Pirmą mėnesį kalės maisto keisti nebūtina. Jeigu ji maitinama koncentratais, nėštumo metu į jos maistą reikia pridėti mėsos (jautienos, avienos ir kt.) ir žalių kiaušinių trynių. Labai mažai kalei užtenka dviejų trynių per savaitę, didelei kalei galima duoti du trynius kaskart šeriant.

Ne visada kalės apetitas nėštumo metu padidėja. Jei kalė nelabai stora, jai reikia duoti tiek maisto, kiek ji nori, žinoma, protingai. Svarbiausia ne maisto kiekis, o kokybė. Vaikingai kalei reikia maisto, kurio sudėtyje būtų daug baltymų, nes jie yra vystymosi pagrindas. Mėsa, žuvis, pieno produktai ir kiaušiniai – pagrindinė maisto sudėties dalis. Nereikia padauginti daug krakmolo turinčio maisto, pvz., kruopų, miltinių produktų, sausainių.

Artėjant ketvirtai nėštumo savaitei maisto kiekis turi žymiai padidėti, bet tik produktų, turinčių gyvulinių baltymų, sąskaita. Papildomai kalei reikalingi žuvies taukai, vitaminai A, B, D ir E, kuriuos jai reikia vartoti visą nėštumo laikotarpį. Labai svarbu, kad kalė gautų kalcio preparatų, pavyzdžiui, glicero-fosfatų ir laktatų, ypač jei numatoma gausi vada. Gausios vados atveju kalė praras labai daug kalcio ir tai jai pakenks daug daugiau, negu šuniukams, nes jie pasiims iš kalės viską, ko jiems reikia.

Priklausomai nuo kalės svorio padidėjimo, jos dienos racioną reikia padalinti į kelias dalis. Iš pradžių ją reikia šerti du, po to tris, o vėliau net keturis kartus, ypač jei laukiama didelė vada. Ne visas maistas turi būti minkštas, jai reikia būtinai duoti ką nors pagraužti, pvz., obuolį, morką ar didelį mėsingą kaulą (bet ne pliką), nes be to jai atsirastų dantų apnašos. Nuo pat pirmųjų nėštumo dienų kalei reikia duoti be apribojimų vandens – jos organizme gaminamas amniotinis skystis, tas skystis sudaro pūsleles, kurios apsaugo šuniukus.

Labai sustorėjusių kalių šuniavimasis būna labai sunkus, todėl linkusios nutukti kalės racione reikia sumažinti kruopų, o labai nutukusioms kalėms reikia duoti daug daržovių.

Su maistu vitamino C nereikia duoti, nes jis sintezuojamas kalės organizme ir kepenys sukaupia jo rezervinį kiekį. Kartais vitamino C kiekis kalės organizme labai sumažėja, ir dėlto gali išsivystyti anemija ar įvairiausi odos susirgimai. Šiuo atveju vitamino C reikia pridėti į maistą.

Pieno produktai turi daug vitaminų, kalcio ir fosforo junginių, todėl šių produktų reikia duoti kalei kiek tik nori, tik nesukelti virškinimo sutrikimų. Pusėje litro rūgštaus pieno ar kefyro yra tiek pat baltymų, kiek ir 85 gramuose žalios mėsos. Virtas kiaušinis turi tiek pat baltymų, kiek ir 56 gramai geros kokybės mėsos. Žalią galima duoti tik kiaušinio trynį, o jeigu duodame visą kiaušinį, prieš tai jį reikia išvirti ar iškepti omletą. Žali baltymai savo sudėtyje turi avidiną, kuris suriša biotiną, vieną iš B grupės vitaminų, gaminamų žarnyne. Jeigu kalė gauna daug žalių kiaušinių (ar baltymų), jos organizme pritrūks biotino, ir jos kailis gali praplikti.

Ekonomiškas baltyminis ėdalas – žuvis, pavyzdžiui, žalia ar sušaldyta silkė ar kilkė. Kilkė duodama žalia, bet reikia pašalinti galvas ir uodegas, sumalti mėsmale ir sumaišyti su kruopomis. Kitokias žuvis reikia troškinti, kol suminkštės kaulai.

Iš kruopų geriausiai tinka kvietinės, nes jose yra vitamino B, be kurio kruopų maistas nevertingas. B vitaminų komplekso dažniausiai ir trūksta šunų maiste. Šių vitaminų labai  daug turi mielės – mielių preparatai turi būti įmaišomi į šuningos kalės maistą.

Pasivaikščiojimai

Šuningai kalei pasivaikščioti labai svarbu, todėl nereikia keisti įprasto režimo, kol ji labai nepasunkės. Jei kalė priprato vaikščioti vieną valandą, reikia taip daryti ir toliau, kad ji būtų sveika ir geros kondicijos. Labai svarbu, kad kalės raumenys būtų stiprūs ir ji turėtų daug jėgų išstumti šuniukus apsivaikuojant. Kalės nereikia saugoti kaip ligonio. Kai ji bus per sunki, pati nenorės per daug nutolti nuo namų.

Itin svarbu, kad kalė vaikščiotų gryname ore, ypač saulėje. Saulės šviesa labai svarbi gyvybei.

Nėštumo pabaigoje kalė nenorės ilgai trunkančių pasivaikščiojimų, todėl ją reikės išvesti nors trumpai, bet dažnai, keliskart per dieną. Kalė neturi pervargti. Negalima kalei leisti lakstyti laiptais į viršų ar žemyn, šokinėti ant kėdžių, sofų ir atgal. Negalima nėštumo pabaigoje vežioti kalę automobilyje, bet jei jau vežame, nedaryti staigių posūkių važiuojant dideliu greičiu.

Negalima leisti kalei gulėti ant šaltų grindų ar žolės.

Kaip kelti šuningą kalę

Kelti reikia atsargiai ir lėtai, pirštai neturi remtis į pilvą. Labai pavojinga ją išmesti ar leisti jai nušokti nuo aukštai. Smulkią kalę galima pakelti viena ranka laikant ją po krūtine, prispaudžiant jos alkūnes, o kitą ranką laikant po kryžiumi. Didelę kalę galima pakelti abiem rankomis – viena ranka prilaikyti liemenį po uodega, lyg ji sėdėtų. Kita ranka reikia apglėbti iš apačios krūtinės priekinę dalį. Ant grindų ją reikia statyti ant keturių kojų. Prieš leidžiant eiti reikia patikrinti, ar ji neprarado pusiausvyros.

ŠUNIUKŲ GIMIMAS

 Kalės ir šuniukų „lizdas“

Jeigu veislyne turite kelias kales, galima paišlaidauti ir nusipirkti gerą dėžę šuniavimuisi. Ji turi būti naudojama tik tam tikslui. Dėžė turi būti tvirta, su atvožiamu stogu ir žemyn atlenkiama viršutine priekinės sienelės dalimi. Dėžės dugnas turi būti išimamas. Patartina turėti du dugnus, kad būtų lengviau palaikyti švarą „lizde“. Dėžės sieneles tvirtinti ne vinimis – geriau varžtais ar kabėmis su veržlėmis. Dėžės stogas ir atlenkiamoji priekinės sienelės dalis sukabinamos kilpomis ir sutvirtinamos kabliais ar sklendėmis. Dėžės dugnas turi būti pakeltas nuo grindų (kojos ar padėklas 5-7 cm aukščio), taip kalė ir šuniukai bus apsaugoti nuo skersvėjų. Kai oras atšals, galima dėžės stogą atvožti ir virš jos pakabinti ultravioletinių spindulių lempą.
Dėžė turi būti tvirta, o jos stogas pakankamai platus, nes kalės mėgsta ant jo gulėti ir stebėti augančius žaidžiančius aptvare šuniukus. Aptvaro ir dėžės dugnas gali būti bendras, apkaltas apšiltintu linoleumu. Dugną reikia iškloti laikraščiais ir maišais, nes kalė prieš šuniavimąsi visa tai kapstys ir grandys. Linoleumo dėka palengvės dėžės ir aptvaro valymas, bet linoleumą reikia pritvirtinti taip, kad jį po eilinės vados būtų lengva nuimti ir dezinfekuoti. Po dezinfekcijos dėžė išdžiovinama, iškaitinama saulėje, infraraudonų ar kvarco (ultravioletinių) spindulių lempomis, po to paslepiama iki kito karto. Jeigu dėžė sutvirtinta kabėmis ar varžtais, ji lengvai išrenkama ir surenkama.

Dėžės dydis priklauso nuo veislės, bet joje turi tilpti gulinti kalė ir dar likti apie 7-10 cm iki dėžės kraštų. Dėžės viduje 5-7 cm aukštyje nuo dugno prikalamos medinės 5-7 cm pločio lentelės. Jos apsaugos šuniukus nuo sumaigymo, jeigu kalė būtų nerūpestinga, išsiblaškiusi, išmėtytų šuniukus ir guldamasi prispaustų mažylį prie dėžės sienelės.
Priekinė sienelė tvirtinama prie pagrindo kilpomis, iš šonų reikalingi skląsčiai, kad ją būtų galima pakelti. Kai šuniukai paaugs, ją bus galima atlenkti, ir šuniukai greit išmoks iššliaužti iš „lizdo“ į aptvarą ir nesuteršti savo guolio. Taip pat lengvai jie galės sugrįžti atgal, tik reikia prie sienelės prikalti keletą horizontalių lentelių, kad jų maži nagučiai tvirčiau įsikabintų.
Sukonstruoti dėžę – „lizdą“ šuniuotis nykštukinės veislės kalei daug lengviau, negu didelei. Nykštukinė kalė gali šuniuotis kartoninėje dėžėje, kurios vienoje sienelėje 7-10 cm aukštyje nuo dėžės dugno galima išpjauti angą.
Jeigu reikia apsauginės lentelės, ją galima padaryti iš trijų medinių kotų (nuo šepečių), perkišti juos per kartoną 5 cm aukštyje ir 5 cm atstumu nuo kampo bei surišti išlindusius galus. Išlindę galai bus vietoje rankenėlių, jeigu reikės dėžę pakelti ar pernešti j kitą vietą.
Kartoninės dėžės labai patogios ir higieniškos, nes jų valyti nereikia, o tik pakeisti kitomis. Šiuo atveju galima nebijoti infekcijos. Ji veikiau gali pasitaikyti naudojant pastovias blogai dezinfekuojamas dėžes.

Kalės šuniavimasis

Šuniavimasis – terminas, vartojamas apibūdinant šuniukų gimimo procesą. Jis vartojamas ir kalbant apie lapes, vilkus ir kai kuriuos kitus gyvūnus, kurių jaunikliai vadinami „šuniukais“. Šunys skirtingi dydžiu ir kūno sudėjimu, todėl šuniavimosi procesai labai skiriasi, ir nežinia, ką būtų galima laikyti normaliu. Be to, kiekvienos veislės ribose šuniavimasis yra nevienodas, ir tai normalu.
Kokia bebūtų veislė, kad ir kaip lengvai būtų šuniavusis ši kalė anksčiau, jos negalima palikti be priežiūros. Kokia ji turėtų būti, priklauso nuo kalės ir jos veislės. Dideliuose veislynuose laikomos ir mažai su žmonėmis kontaktuojančios kalės, tikriausiai, norėtų šuniuotis pačios ir dažnai būna nepatenkintos, kai įsikiša žmogus. Bet vis dėlto ir tokių kalių negalima šuniuojantis palikti be priežiūros. Kol tai vyksta, jas reikia stebėti, bet netrukdyti, pasirodyti apytikriai kas valandą. Kalės – šeimos nariai paprastai nori, kad šuniavimosi metu šeimininkas būtų šalia. Jautrus jo dėmesys palengvina jų kančias.
Pasiruošimas šuniavimuisi. Pirmiausia reikia apsispręsti, kur kalė atsives šuniukus, ar reikia pašildyti patalpą – tai, žinoma, priklauso nuo metų laiko. Jeigu šildyti būtina, geriausias būdas – reguliuojama elektrinė šildyklė ar infraraudonųjų spindulių lempa, pakabinta virš dėžės. Šildyklė turi būti gerai izoliuota, kad padėjus po šuniukų paklotu, ant jos nepatektų drėgmės, antraip įvyks tragedija.
Per pirmas dvi savaites šuniukai turi būti laikomi apie 20°C temperatūroje.
Absoliučiai švarus paklotas ir dėžė šuniuojantis yra būtinos sąlygos. Labai svarbu, kad gimdymo patalpa taip pat būtų gerai išvalyta ir dezinfekuota. Su nauja vieta ir šuniavimosi dėže kalę reikia supažindinti prieš dešimt dienų. Bet jeigu ji yra tų kalių tipo, kurios lėtai pripranta prie permainų, ją galima perkelti j naują vietą anksčiau – prieš dvi tris savaites iki numatomo šuniavimosi. Pasiruošti kalės šuniavimuisi reikia iš anksto, pagal galimybes atsižvelgiant j visus atsitiktinumus.

Galutinis pasiruošimas

Reikalingus šuniavimuisi daiktus geriausia pasidėti ant metalinio padėklo. Reikia turėti dezinfekuojančių priemonių (spirito, vandenilio peroksido ir kt.), nedideles chirurgines reples, medvilninės medžiagos atraižas ar didelių nosinių, truputį brendžio (konjako), pipetę, vazelino ar šilto alyvų aliejaus indelį, o geriausia didelį švirkštą su vazelino aliejumi (sintomicino emulsija). Reikės laikrodžio, kad būtų galima pažymėti šuniukų gimimo laiką, ir bloknoto -šuniavimosi smulkmenoms užsirašyti (jų prireiks ateityje), matomoje vietoje veterinarijos gydytojo telefono numerį. Be abejo, apie galimą iškvietimą jį reikia perspėti iš anksto. Puikus daiktas – svarstyklės šuniukams sverti, jų svorį gimstant reikia irgi užrašyti į bloknotą. Be kitų smulkmenų, reikia paruošti įvairiaspalvius kaspinukus ar vilnonius siūliukus su ceratinėmis juostelėmis pažymėti šuniukus tuoj pat po gimimo. Prieš tris dienas iki šuniavimosi termino reikia perspėti veterinarijos gydytoją, kad gali prireikti jo pagalbos. Kalės paprastai šuniuojasi tarp 60 ir 63 dienos. Didelės vados gimsta anksčiau, o nedidelės truputį vėliau šio termino. Smulkių veislių kalės šuniuojasi trimis dienomis anksčiau nustatyto vidutinio termino. Paskutinėmis dienomis iki šuniavimosi reikia matuoti kalės kūno temperatūrą. Normali tiesiojoje žarnoje pamatuota kalės temperatūra – 38,5°C. Dvi dienas prieš šuniavimąsi ji nukrenta iki 37°C ir žemiau. Bet taip būna ne visada, ir reikia atkreipti dėmesį j visus kitus artėjančio šuniavimosi požymius. Ir vis dėlto, jeigu temperatūra normali, vargu ar kalė šuniuosis per artimiausias 24 valandas. Reikėtų duoti kalei prieš šuniavimąsi nelabai stiprių laisvinančiųjų priemonių išvalyti vidurius.

Kelias dienas prieš šuniavimąsi kalė galbūt nenorės eiti toli nuo namų pasivaikščioti. Bet būna atvejų, kai kalė pasivaikščiojusi grįžta namo, įšoka į savo dėžę ir atsiveda pirmą šuniuką be jokių gimdymo sąrėmių.

Pirmieji požymiai

Įvairių kalių pirmieji elgesio pasikeitimai prieš gimdymo sąrėmius labai nevienodi. Jeigu tai pirmas šuniavimasis, kalė labai jaudinasi. Dauguma kalių tampa labai neramios, laksto nusiminusios po namus ar savo patalpoje veislyne. Jos dažnai inkščia, stena, pradeda grandyti kampuose ar plėšo savo paklotą, rodydamos visu savo elgesiu, kad joms toli gražu nėra gerai. Kai kurios kalės atsisako ėsti netgi prieš dvi dienas iki šuniavimosi, o kitos nepraranda apetito iki paskutinės minutės ir gali pradėti šuniuotis be jokių išankstinių nerimo požymių, šuniuojasi labai greitai, be jokių komplikacijų.
Jeigu kalė šuniuojasi pirmą kartą, ją reikia parodyti veterinarijos gydytojui apytikriai prieš 3 dienas iki gimdymo, ypač jeigu ji anksti vaikus vedančios veislės atstovė. Jei kalei pirmas šuniavimasis, pienas neatsiranda iki gimdymo. Kalių, jau turinčių kelias vadas, pienas atsiranda likus 4-5 dienoms iki šuniavimosi. Be to, jau turėjusios kelias vadas kalės pilvas nusileidęs ir nukarusi viršutinė linija – ji tarsi susmegusi dėl kryžiaus sėdyninių ir kryžiaus klubinių raiščių nusilpimo. Tai labai matosi, jeigu šuniukų daug, ir beveik nesimato, jei tai kalės pirmoji vada, nes jos raiščiai dar neištempti, o pilvo raumenys stipresni.
Prieš šuniavimąsi kalė tampa meilesnė ir ypač švelni su savo šeimininkais. Likus kelioms valandoms iki sąrėmių kalė atsigula tam tikroje pozoje. Taip šunys gulasi retai – ji guli ištiesus priekines kojas, tarp jų nuleista galva su ypatingu sielvartu akyse. Ji maldaujančiai žiūri į savo šeimininką ir matosi, kaip ji jaudinasi.

Sąrėmių pradžia

Likus kelioms valandoms iki sąrėmių pradžios makštis pabrinksta, kilpa labai suminkštėja, iš jos išsiskiria tirštos, lipnios išskyros, kurių šeimininkai dažnai nepastebi, ypač smulkių veislių kalių. Tuo pat metu temperatūra nukrenta iki 37°C.
Šuniukas yra prisitvirtinęs prie gimdos sienelės placenta ir gauna maistą bei kraują, prisotintą deguonies, per bambagyslės kraujagysles, jungiančias šuniuką ir placentą. Šuniukas, bambagyslė ir placenta yra viename apvalkale, išskyrus dvynukus, kai viena placenta abiems, bet dvynukai šunims gimsta labai retai.
Kol šuniukas auga ir vystosi gimdoje, jis gyvena visiškai uždaroje dvisluoksnėje pūslėje. Išorinė pūslė dažnai vadinama „vandenine“. Jos glotnus vidinis apvalkalas vadinasi amnionu, o jį užpildantis tirštas drebučių pavidalo skystis -„amnioniniu skysčiu“. Jis apsaugo šuniuką ir bambagyslę nuo suspaudimo ir sužalojimo ir yra puikus tepalas gimdymo metu. Kai išorinės pūslės apvalkalas plyšta, skystis išteka ir apiplauna makštį. Šuniukas lieka vidiniame apvalkale ir su juo gimsta. Iš placentos centro išeina bambagyslė. Ja maisto medžiagos ir deguonis iš motinos kraujo per placentą patenka į šuniuko kraują. Per bambagyslę ir placentą yra pašalinamos šuniuko gyvybinės atliekos, taigi ji yra ir šalinimo organas. Bambagyslė, jungianti vaisių su placenta, turi dvi arterijas ir vieną veną. Jomis atiteka prisotintas deguonimi ir maisto medžiagomis kraujas bei pašalinamas kraujas be deguonies.

Šuniavimasis prasideda nerimastinga būsena, dažnai krečia drebulys ir gali tęstis nuo 1 valandos iki 24 valandų. Tuo metu kalė gremžia ir drasko nagais savo dėžės paklotą.
Tikrieji sąrėmiai skirstomi į tris stadijas:

  • Pirmoji stadija – lytinių organų praplatėjimas.
  • Antroji stadija – šuniuko išstūmimas, kai sąrėmiai akivaizdūs. Ši stadija tęsiasi paprastai iki dviejų valandų.
  • Trečioji stadija – placentos ir apvalkalo pašalinimas. Tai įvyksta po 5-15 minučių šuniukui gimus, kartais su sekančiu šuniuku.

Nerimastingąją stadiją šuniavimosi pradžioje nulemia padidėjęs pilvo ertmės spaudimas. Šiuo metu gimdos susitraukimai dar nereguliarūs ir silpni, jie dar nepastebimi. Susitraukinėdami gimdos raumenys atsipalaiduoja ir palaipsniui gimda, makštis ir kilpa prasiplečia. Skausmai iš pradžių neaiškūs ir nemalonūs, todėl kalė darosi vis neramesnė. Ji blaškosi, gręžiasi atgal, sukasi vietoje, po to gulasi, bet greit ir vėl atsistoja, aiškiai matyti, kad jai negera. Kai kurios kalės tuo metu vemia, dauguma nenori ėsti. Iš kilpos išsiskiria gausios gleivėtos išskyros, jos sutepa gimdymo takus, paruošdamos juos šuniukų gimimui. Kol sąrėmiai nestiprūs, dar nereguliarūs ir nematomi, jie kalei ar šuniukui pakenkti negali. Bet viskas pasikeičia, kai sąrėmiai sustiprėja ir trukmė pailgėja.
Nuo gimdymo sąrėmių suintensyvėjimo prasideda antroji stadija, kai prie gimdos susitraukimų – sąrėmių prisideda stangos – pilvo raumenų susitraukimai. Tuo metu kalė guli ir kai įsitempia, nugara ir strėnomis stipriai prisiglaudžia prie dėžės sienelės. Būtų gerai, kad ji galėtų ir kojomis į ką nors atsiremti. Dauguma kalių šuniuojasi gulėdamos ant dešinio šono, bet kai kurios stovi, kitos kaitalioja padėtį. Pamažu vandens pūslė su šuniuku per dubens angą išstumiama į makštį. Vandens pūslė spaudžia gimdos kaklelį ir patenka į gimdymo kanalą, kanalas vis minkštėja ir vis daugiau plečiasi, pagaliau gimda, gimdos kaklelis ir makštis tampa vienu gimdymo taku.

Antroje gimdymo stadijoje gimdos susitraukimus galima pajusti pridėjus ranką prie kalės pilvo. Sąrėmiai tampa reguliarūs ir stiprūs, o gimda tai sukietėja, tai atsileidžia. Tarp sąrėmių kalė atsipalaiduoja, sunkiai alsuoja ir žiūri sustingusiomis akimis. Sąrėmių metu ji netgi gali staugti. Pasunkėjęs alsavimas dažnai reiškia, kad kalei užeina sąrėmiai.
Pamažu vandens pūslė su šuniuku stumiama sąrėmių patenka į dubens sritį, o paskui stanginantis stumiama toliau makšties link, kiekvieno sąrėmio metu pasislinkdama tam tikrą kelio atkarpą. Pirmas gimsta žemiausiai gimdos skiltyje gulintis, paprastai didžiausias vados šuniukas, ir todėl jo gimimas sunkiausias.

Pūslei sprogus gamta leidžia kalei truputi pailsėti kad ji sukauptų jėgas paskutiniesiems labai stipriems galingiausiems sąrėmiams per visą šuniuko gimimą? Sąrėmiai ypač skausmingi ir varginantys, su pilvo raumenų diafragmos susitraukimais. Toks raumenų judėjimas stumia pasyvius šuniukus, ir pagaliau pirmasis iš jų pasirodo.

Šuniuko gimimas

Dažniausiai šuniukas gimsta kniūbsčias, galva į priekį. Po truputį šuniukas stumiamas gimdymo takais ir jo galva pasiekia kilpą. Šią akimirką kalė gauna trumpą atokvėpį iki kito sąrėmio, kuris prastumia pro dubens angą šuniuko pečius. Šis momentas sunkiausias, po jo šuniukas gimdymo takais paprasčiausiai išslysta.
Dažniausiai šuniukas gimsta su pūsle, kartais pūslė plyšta gimdymo metu. Kol šuniukas slinko gimdymo takais, pradėjo atsiskirti placenta. Kartais ji suspėja atsiskirti nuo gimdos sienelės ir šuniukui gimstant gali išeiti paskui bambagyslę kartu su šuniuku.
Sunkumų šuniukui gimstant atsiranda tuomet, kai pečiai ir karčiai stumiami pro dubens angą. Tada susidaro tai, ką vadiname plačiuoju trikampio kraštu. Gimdymo komplikacijos aprašytos 9 skyriuje.
Kai šuniukas jau išstumtas, prasideda dar vienas sąrėmis, išstumiantis apvalkalus ir placentą, jeigu jie neišėjo kartu su šuniuku. Sąrėmiai trumpam aprimsta. Kai šuniukas iš gimdos išstumtas, ši susitraukia ir išstumia placentą. Tada suspaudžiamos ir uždaromos placentos atsiskyrimo metu pažeistos kraujagyslės. Gimda susitraukia greitai, bet kaklelis lieka atviras, todėl apvalkalai ir placenta pašalinami lengvai ir paprastai išeina tuoj pat po kiekvieno šuniuko gimimo. Kartais jų pašalinimas gali užtrukti, bet tuo atveju vaisiaus apvalkalus ir placentą išstums sekantis šuniukas.

Jeigu sąrėmiai ilgai tęsėsi, o gimdymas buvo sunkus, kalė gali būti taip išsekusi ir netgi psichiškai paveikta, kad neįstengs pašalinti apvalkalo nuo šuniuko ir sutvarkyti bambagyslės. Žinoma, kalei reikia leisti pailsėti, bet labai svarbu, kad šuniuotis padedantis žmogus greit perplėštų vaisiaus pūslės apvalkalą prie snukučio, nes kitaip šuniukas gali uždusti.
Jei šuniavimasis vyksta be komplikacijų, kalė pati perplėšia pūslės apvalkalą, išlaisvina šuniuką, o tada perkanda bambagyslę. Reikia leisti jai pačiai tai padaryti, jeigu tik ji to nori. Išimtis – apskritagalvių veislės, pvz., buldogai ir pekinai, kai kurios nykštukinės veislės ir visos kitos veislės, pasižyminčios blogais dantimis. Kalės su per maža ar per didele sakanda gali lengvai suklysti ir vietoje šuniuko bambagyslės perkąsti jį patį.
Kai kurios kalės, ypač neproporcingo sudėjimo veislių, sunkiai šuniuojasi, jos nesugeba susilenkti ir pasiekti savo kilpos, kol negimė visi šuniukai, todėl ir negali jiems padėti gimstant. Tokiu atveju šuniuką sutvarkyti turi žmogus.
Šioje šuniavimosi stadijoje visoms kalėms, nepriklausomai nuo veislės, reikia priežiūros, nes kai kurios kalės gali labai negrabiai elgtis su savo mažyliais, ypač tos, kurios jų nėra turėjusios. Kai kurios kalės tempia dantimis bambagyslę jau po to , kai ją perkanda. Neleiskite jai šitaip daryti, nes gali išsivystyti bambos trūkis.

Šuniukai, kaip taisyklė, gimsta sveiki ir stiprūs, motina juos uoliai laižo ir gana šiurkščiai stumdo nosimi ir apverčia. Tai puiku, nes stimuliuoja įvairiapusišką šuniukų gyvybingumą ypač kvėpavimo ir kraujotakos. Kruopštus laižymas nusausina šuniukus ir paskatina pirmąsias išmatas. Stiprus šuniukas tiksliai žino, kur ieškoti spenelio, o kai kurie šuniukai pasiekia užpakalinius spenelius ir pradeda juos žįsti dar jungdamiesi su motina bambagysle, t.y. dar ne visiškai gimę. Šuniukų žindymas stimuliuoja gimdos susitraukimus ir pagreitina šuniavimosi procesą.

Bambagyslės atsiskyrimas

Jeigu kalė neperkando bambagyslės pati, ją galima lengvai perplėšti. Bambagyslėje yra nepatvari vieta, kurioje ji yra nestipri ir dažnai pati perplyšta. Geriausias atvejis – kai bambagyslė pakankamai ilga ir perplyšta šuniukui gimstant, o placenta išstumiama kartu ar tuoj pat po jos. Šiuo atveju pirmiausia reikia padėti kalei išlaisvinti šuniuką nuo apvalkalų ir nuvalyti nuo jo gleives, tik tada galima tvarkyti bambagyslę. Negalima leisti, kad šuniukas šliaužtų, tempdamas paskui save placentą, nes gali sukelti bambos trūkį. Šuniavimosi metu reikia nuolat stebėti, kad gimstančio šuniuko bambagyslė nepersitemptų, ypač trūkčiojamai – tai gali būti trūkio priežastis. Jeigu bambagyslė labai trumpa ir šuniukas vos begali išlįsti iš kilpos, jį galima keletui minučių palikti su bambagysle. Šiuo atveju kalė negalės sutvarkyti šuniuko jam nepakenkus, todėl viską turi padaryti žmogus, padedantis gimdyti. Jeigu šuniukas gimė su placenta, bet bambagyslė trumpa, taip pat neleiskite kalei jos perkąsti pačiai, nes ji gali įkąsti ir šuniukui.
Prieš atskiriant bambagyslę, reikia atsargiai „išmelžti“ iš jos kraują šuniuko link. Tai bus jo paskutinis vidinis maitinimas iš motinos kūno. Nereikia bambagyslės pjauti – taip dažniausiai sukeliamas nedidelis kraujavimas, kuris susilpnina šuniuką. Jeigu šuniukui gimimus placenta vis dar gimdymo takuose, išspaudę kraują užspauskite bambagyslės dalį prie pat kilpos chirurginėmis replėmis. Tokiu būdu galima sulaikyti placentą, kad ji po bambagyslės perpiešimo negrįžtų atgal į gimdą. Dabar paimkite už bambagyslės nykščiu ir smiliumi 2-3 cm nuo šuniuko pilvo, o kitos rankos smiliumi ir nykščiu nuo šuniuko pilvo dar 2-3 cm. Tolimesnę ranką laikykite nejudindami, o artimesne prie šuniuko ranka tempkite bambagyslę šuniuko pilvo link, ir ji tuoj perplyš. Šiuo metu kraujagyslės išsitempia ir susitraukia, kraujavimo nebus ir nereikės perrišti bambagyslės. Nėra reikalo naudoti kokį nors antiseptiką ir, savaime suprantama, ne jodą!
Jeigu bambagyslė labai stipri, ją galima įpjauti, o po to perplėšti. Įpjova turi būti padaryta steriliomis žirklėmis, virintomis ne mažiau kaip penkias minutes. Kai kurie augintojai perpjauna bambagyslę, bet prasideda kraujavimas ir reikia kelias minutes laikyti perpjautos bambagyslės galiuką stipriai užspaudus pirštais, kad kraujavimas liautųsi. Jeigu užspaudimas nepadeda, reikia bambagyslę perrišti steriliu ketgutu ar chirurginiu šilkiniu siūlu. Jeigu bambagyslė nutraukta teisingai, jos perrišti niekada nereikės.

Jei šuniukas gimsta be apvalkalo, jei jis paplūdęs krauju ar žaliu skysčiu, labai svarbu tai pašalinti iš jo nosies ir snukučio, kad kuo greičiau pats pradėtų kvėpuoti.
Dauguma šuniukų gimsta 15-30 minučių intervalais. Kartais 4-6 šuniukai gimsta vienas po kito, o po to, jeigu vada didelė, prieš pasirodant sekančiai šuniukų partijai gali būti 1-2 valandų pertrauka. 12-14 šuniukų vados gimimas dažniausiai užtrunka kelias valandas ar net visą dieną, o kartais ir ilgiau.
Kai kalė, iškankinta po kokio nors šuniuko gimimo, nenori jo laižyti ir stimuliuoti, tai turi padaryti šiurkščiu rankšluosčiu šuniuotis padedantis žmogus.
Kartais šuniukai gimsta be apvalkalų, labai skirtingais intervalais, o apvalkalai gali būti išstumiami paskui kiekvieną šuniuką, arba šuniukai gali gimti įsukti į prieš tai gimusio apvalkalus. Šuniukas gali gimti ir po savo placentos. Taip atsitinka paskutiniesiems šuniukams.

Placenta

Placenta vadinama visa tai, kas išgimdoma kartu su šuniuku – vaisiaus apvalkalai, bambagyslė ir placenta. Kartais bambagyslė būna tokia trumpa, kad gimdymo metu pati dėl ištempimo perplyšta ir nesuspėjusi išlysti placenta lieka gimdoje ar makštyje. Po 15 minučių ji pati išlenda ar būna išstumta kito gimstančio šuniuko. Jeigu suspėtumėte perplyšusį bambagyslės galą suspausti chirurginėmis replėmis, placenta nepasislėptų ir po kelių minučių, aptvarkius šuniuką, būtų galima atsargiai patraukti už suspausto bambagyslės galo ir ištraukti placentą. Paprastai placenta išlenda gana lengvai.
Šuniavimosi metu kalė nuolat laižo kilpą, kad apsivalytų, kartais ji suėda placentą taip greitai, kad šeimininkas net nepastebi. Placentas reikia suskaičiuoti ir nustatyti, kiek jų kalė suėdė, o galbūt ir apskritai neišėjusių placentų skaičių.
Dažniausiai įstringa paskutiniųjų gimstančių šuniukų placentos. Galbūt jie buvo tolimesnėje gimdos skiltyje ir jiems reikia daugiau laiko išlysti. Jeigu gimdoje atsitiktinai liks placenta ar jos dalys, gali išsivystyti metritas, t.y. gimdos uždegi¬mas, o jo pasekmės gali būti tragiškos.
Jeigu kyla kokių nors abejonių dėl placentų išėjimo arba jei įstringa paskutinė placenta, reikia kreiptis j veterinarijos gydytoją. Gydytojas gali suleisti kalei vaistų, kurie padės gimdai išvaryti likusias placentas. Kartais kalės organizme pasilieka šuniukas, o tai ypač pavojinga.
Jeigu nepašalinsite iš gimdos negyvo šuniuko arba placentos per 60 valandų po šuniavimosi – kalė žus!


Placentą suėda kalė

Nėra vieningos nuomonės, ar galima leisti kalei suėsti placentą.
Aš asmeniškai manau, kad jeigu kalė nori, jai reikia leisti suėsti placentas, bet ne daugiau kaip tris. Placentoje yra labai daug baltymų ir hormonų, kurie ten kaupiasi nuo pat apvaisinimo momento. Taip pat ji turi geležies ir deguonies. Hormonai stimuliuoja kalės laktaciją. Jie taip pat padeda po šuniavimosi susitraukti gimdai.
Leisdami kalei suėsti placentą, nemažai rizikuojame. Jeigu ji suėstų per daug placentų, gali sutrikti jos skrandžio veikla ir ji gali stipriai suviduriuoti. Turbūt todėl dauguma veterinarijos gydytojų nerekomenduoja leisti kalei ėsti placentų.
Prieš placentų ėdimą nusistačiusieji taiko svarų argumentą, kad po šuniavimosi naminis šuo gauna vertingo maisto ir jam nereikia papildomo. Biologai mano, kad instinktas placentas ėsti išliko iš tų laikų, kai šunys buvo laukiniai, ir kalės, norėdamos apsaugoti šuniukų gyvybę, suėsdavo placentas, kad nuslėptų nuo kitų plėšrūnų kraujo kvapą.
Ar reikia atitraukti šuniukus nuo kalės
Tai priklauso nuo kalės charakterio, šuniukų skaičiaus ir kaip greitai jie vienas po kito gimsta. Geriausia visada palikti pirmą šuniuką su motina tol, kol gims kitas šuniukas. Jei kalė nerami, šuniukus reikia nuo jos paimti. Juos reikia padėti ant šiltos antklodės, po kuria įjungta šildyklė, ar j dėžę su virš jos pakabinta ultraraudonųjų spindulių lempa. Kai kalė, atvedusi eilinį šuniuką, nusiramins, visus šuniukus jai reikia grąžinti, nes jų normaliam kvėpavimui ir virškinimui reikia, kad kalė juos laižytų ir žindytų pienu. Jeigu šuniukai liks vieni, jie užmigs, o tai negerai. Kai kurios kalės labai jaudinasi, jeigu iš jų paimami šuniukai. Iš didelės vados kalei reikia palikti vieną du šuniukus, ir ji nepastebės, kad kitų trūksta. Bet jeigu ji vis tiek nenurimsta, tada, turėdami šuniavimosi dėžę su apsauginėm lentelėm, paliekame kalei visus šuniukus.

Vados dydis
Geriausia vada – 4-5 šuniukai. Toki skaičių šuniuku paprastai atsiveda mūsų šunų laukiniai giminaičiai, dėl to motina nesublogsta ir šuniukai auga sveiki. Dideles vadas atsivedusioms kalėms svarbu, kad jos tarp šuniavimosi turėtų pakankamai laiko pailsėti. Jeigu vada pernelyg gausi, reikia ieškoti Įmočių ar mažylius papildomai šerti, kad jie neišsekintų savo motinos. Tokios atsargumo priemonės rekomenduojamos ne tik motinos tausojimui, bet ir tam, kad šuniukai gyvenimo pradžioje sustiprėtų ir ateityje būtų geri, stiprūs tėvai.
Naujagimis
Tik gimusiam šuniukui reikia pašalinti apvalkalą, kad jis galėtų kvėpuoti: tai padaro kalė ar žmogus, padedantis šuniuotis. Paprastai šuniukas kartą ar du išsižioja, po to pradeda kvėpuoti. Iš pradžių kvėpavimas būna negilus ir palyginti silpnas, bet greit sunormalėja. Blogas ženklas, jeigu jis kvėpuoja atvira burna. Kai kurie šuniukai gimsta lyg be gyvybės ženklų ir nekvėpuoja. Labai svarbu, kad gimęs šuniukas tuoj pat pradėtų kvėpuoti. Kai kvėpavimas tampa normalus, jis energingai šliaužia prie motinos spenelių ir pradeda žįsti.
Pirmasis pienas – krekenos – savo sudėtyje turi liuosuojančių medžiagų, ir labai svarbu, kad šis pienas patektų j šuniukų žarnyną. Jis stimuliuoja peristaltiką ir valo žarnyną. Pirmos šuniukų išmatos (mekonijus) atrodo kaip juoda lipni masė, ji susikaupia žarnyne dar negimus. Svarbu, kad mekonijus išsivalytų kuo greičiau, nes kol tai neįvyksta, negali
prasidėti normalus virškinimas. Kalė, aplaižydama šuniuką, taip pat stimuliuoja žarnyno veiklą. Silpnam šuniukui reikia padėti išsituštinti masažuojant pilvelį nedideliu kuokšteliu suvilgytos vatos.

Kalė po šuniavimosi
Po šuniavimosi kalei reikia duoti truputį šilto pieno su gliukoze. Šuniuojantis tarp šuniukų gimimo jai galima pasiūlyti drungno pieno (nuo šilto ji pasidarytų mieguista). Jeigu gimsta didelė vada, pavargusiai kalei galima duoti 0,5 – 1 arbatinį šaukštelį įpilto į pieną brendžio arba konjako.
Šuniukų gimimas – kalei didelis išmėginimas. Su vandens pūsle ir kraujuojant prarasto vandens kiekį reikia palaipsniui atstatyti. Tuoj po šuniavimosi negalima duoti gerti labai daug – reikia siūlyti atsigerti po nedaug, bet dažnai.
Tyrimai rodo, kad baltymai ir kiti organiniai placentos junginiai, tarp jų ir hormonai, patekę į skrandį suyra, kaip ir kiti ten patekę baltymai. Laktacijai ir gimdos susitraukimui turi įtakos kalės kraujyje esantis specifinių hormonų šiame vaisingame periode koncentracijos laipsnis (sudarytojos
pastaba).
Po tokių didelių pastangų kalė bus labai išvargusi, ir kad jėgos atsistatytų, ją reikia laikyti šiltai, netrukdyti ir palikti kuriam laikui tik su šuniukais.
Šuniavimosi metu reikia keisti paklotą, kai tik susi-teršia, o gimus paskutiniam šuniukui reikia pakeisti visą patalynę. Po šuniavimosi kalei kurį laiką bus pastebimos kraujuotos išskyros, ypač didelių veislių kalių. Tai trunka savaitę
ar daugiau.
Kelias dienas po šuniavimosi kalė gali truputį viduriuoti, ir tai normalu, bet jeigu tai skrandžio funkciniai sutrikimai, kalei reikia duoti kelias tabletes aktyvuotos anglies. Nerekomenduojame duoti stiprių vaistų, nes su pienu tie vaistai bus perduodami šuniukams.
Kelias dienas po šuniavimosi kalės temperatūra bus pakilusi. Po normalaus gimdymo kalė turi gerą apetitą. Bet daugelis veterinarijos gydytojų nepataria kalės po šuniavimosi šerti sočiai, kol susitvarkys skrandžio veikla, jos maistas turi būti lengvas. Dvi pirmas dienas jai reikia nedidelėmis porcijomis duoti tik pienišką maistą. Jei kalė tuoj po šuniavimosi bus maitinama kaloringai, tai labai stimuliuos pieno liaukas ir jos gamins pieno daugiau, negu reikia šuniukams. Gali įvykti pieno liaukų persipildimas, o po to jų uždegimas, ypač jeigu vada nedidelė.
Vandens kalei galima duoti tiek, kiek ji nori.
Maždaug trečią dieną po šuniavimosi kūno temperatūra tampa normali ir pirmą kartą kalei galima duoti mėsos. Bet iki pirmos savaitės pabaigos jos racionas turi būti lengvai virškinamas.
Pirmą savaitę kalę reikia nuvesti nuo šuniukų keturis kartus per dieną, kad ji galėtų nusituštinti. Antrą savaitę pasivaikščiojimus galima pratęsti iki 15-30 minučių. Pasivaikščiojimai stimuliuoja pieno išsiskyrimą, suteikia kalei minimalų fizinį krūvį, kad kalė palaipsniui atstatytų savo kondiciją.
Po pasivaikščiojimų spenelius reikia apsiuostyti šlapiu skudurėliu ir nusausinti, o tada galima leisti kalei sugrįžti pas šuniukus. *
Reikia atsiminti, kad šiuo metu kalė patiria didelį psichinį ir fizinį krūvį ir gulinčios savo „lizde“ su šuniukais geriausia netrikdyti. Dėžę reikia valyti, kai kalė išvesta pasivaikščioti. Pirmomis dienomis prie kalės nereikia leisti pašalinių, savininkas turi nedemonstruoti simpatiškos šuniukų vados savo draugams, kol jie truputį paaugs ir kalė nustos
Geriausia, kad žindančiai kalei pasivaikščioti pasiūtume „prijuostę“, o ilgaplaukei kalei net kombinezoną. Tokiu būdu šuniukai bus apsaugoti ir nuo purvo, ir nuo infekcijų, kurias kalė gali parsinešti iš pasivaikščiojimų. Pašalinių pasirodymas labai jaudina kalę, ypač jeigu ji rūpestinga mama.
Paklotas
Antklodės gali atrodyti patogios kalei ir šuniukams, bet jos gali būti pavojingos, nes kalė grando „lizdą“ ir antklodę sujaukia, o šuniukai gali būti ten įsirausę ir uždusti. Ir patys šuniukai labai greitai pradeda visur šliaužioti, gali įlysti po antklode ir kalė nepastebėjusi gali ant jų atsigulti. Todėl antklodės tinka tik labai smulkių veislių šuniukams. Jeigu antklodės vis dėlto naudojamos, jų kraštai turi būti gerai pritvirtinti. Šienas ir šiaudai negali būti naudojami, nes kaupia dulkes ir gali privilioti parazitų, pavyzdžiui, blusų ir utėlių, taip pat pelių ir žiurkių. Be to, šienas dažnai sudirgina odą ir sukelia ausų susirgimus. Paaugusiems šuniukams geriausia naudoti medžio drožles, jos švarios ir nedulka. Pirmas tris savaites laikau kalę su šuniukais ant antklodžių, prikaltų prie lentos, o kai jie paauga, priberiu jiems medžio drožlių. Jos šiltos ir švarios, o kai susiteršia, jas lengva pašalinti ir sunaikinti. Tai ekonomiška, nes nereikia kaip antklodžių skalbti, džiovinti ir vėdinti.

Papildomas šuniukų šėrimas
Jeigu kalė sveika ir stipri, ji gali aprūpinti savo šuniukus geriausiu maistu – savo pienu – iki trijų savaičių amžiaus. Išimtis – kai kurios mažapienės veislės (pavyzdžiui, bladhaundas), labai didelę vadą turinčios ar staiga susirgusios kalės. Šiais atvejais nuo pustrečios savaitės reikia pradėti šerti papildomai.

 NAUJAGIMIAI ŠUNIUKAI
Atminkite, kad gimimas šuniukui yra sunkus išbandymas, ypač jei gimdymas buvo sunkus ar ilgas. Iki gimimo šuniukas buvo saugus, viskuo aprūpintas ir pamaitintas. Kai jam staiga tenka atsirasti mūsų atšiauriame pasaulyje, per keletą minučių visa tai praranda ir turi greitai prisitaikyti prie naujų sąlygų. Stiprūs sveiki šuniukai šį slenkstį peržengia be sunkumų.

Naujagimių apžiūrėjimas
Šuniukui gimus ir pradėjus normaliai kvėpuoti, jį reikia apžiūrėti nuo galvos iki uodegos. Pradėkite nuo galvos. Apžiūrėkite nosį, snukutį ir lūpas, ir įsitikinkite, ar jis neturi „kiškio lūpos“. Pražiodykite snukutį ir apžiūrėkite gomurį, ar nėra „vilko gomurio“, nes „vilko gomurys“ dažniausiai būna kartu su „kiškio lūpa“.
Apžiūrėkite priekines ir užpakalines kojas, suskaičiuokite pirštus ir patikrinkite, ar nėra suluošintų letenėlių. Po to apžiūrėkite pilvą, ar nėra patinusio žiedo aplink bambą ir trūkio, pagaliau apžiūrėkite uodegą – ar nėra kokios nors įgimtos deformacijos.
Jeigu plauko spalva turi anomalijų, neatitinkančių veislės standarto, šį šuniuką reikia užmigdyti. Bet perspėjame, kad neapsiriktumėte. Yra pasitaikę atvejų, kai naujokas veisėjas sunaikino visą vadą puikių šuniukų. Mat jam pasirodė, kad iš kalės pusės būta mezalianso, nes šuniuko spalva nesutapo nei su motinos, nei su tėvo spalva. Daugelis šuniukų gimsta ne tokios kailio spalvos, kurią jie vėliau turės. Pavyzdžiui, Jorkšyro terjerai gimsta juodi, dalmatinai netaškuoti, o pilkieji pudeliai ir terjerai – juodi. Dauguma veislių standartų reikalauja juodos nosies ir juodo apvado aplink akis. Bet visi šuniukai gimsta užmerktomis akimis, o baltieji ir be jokios nosies veidrodėlio pigmentacijos -ji paprastai atsiranda po kelių dienų. Todėl pradedančiajam veisėjui nereikia sunaikinti vados vien todėl, kad šuniukų nosių veidrodėliai rožiniai. Tai normalu.
Kai kurių veislių, kur reikalaujama vientisos spalvos, šuniukai kartais gimsta su trupučiu baltų plaukelių, dažniausiai krūtinės centre ir ant smakro. Tie plaukeliai paprastai išnyksta, kai išauga nauji plaukai.
Kai kurie veisėjai neįtikėtinai neišprusę ir mano, kad jų šuniukai turi gimti iškart su sutrumpintomis uodegomis. Koks siaubs juos apima pamačius, kad visi naujagimiai turi ilgas uodegas!
Nekalbant apie aiškius apsigimimus, prieš imantis tokių radikalių priemonių, kaip šuniuko ar visos vados sunaikinimas, naujokui geriausia pasitarti su veterinarijos gydytoju ar veislininkystės specialistu.


Nepageidaujami šuniukai

Būtinybė sunaikinti šuniuką gali kilti dėl daugybės priežasčių: pavojingas gyvybei išsigimimas, visiškai neatitinkanti veislės reikalavimų jo spalva. Kai kurie šunų augintojai, saugodami kalės sveikatą, sunaikina kelis labai didelės vados šuniukus. Tai siaubinga, nes, atrodo, tinkamiausia būtų jiems rasti įmotę. Didelių veislių šuniukus, kur vados būna labai dažnos, kartais numarina, nes savininkas jaučia, jog tiek daug šuniukų jis negalės greit parduoti. Jeigu jis augins nereikalingus šuniukus, jų maitinimo kaina viršys laukiamą pelną.
Gyvūnų mylėtojui labai sunku ryžtis užmigdyti šuniuką. Geriausia, kad tai padarytų veterinarijos gydytojas, bet tai nemažai kainuoja. Kai kurie veisėjai panardina šuniuką į kibirą su vandeniu ir laiko po vandeniu ne mažiau kaip keturias minutes. Jokiu būdu negalima leisti šuniukui išnirti ir įkvėpti, o po to vėl jį skandinti. Šuniukai laikomi po vandeniu ranka, nes naujagimiai šuniukai puikiai plaukioja.
Jeigu gimęs šuniukas numirs per kelias sekundes, jis tikriausiai nelabai ir pajus.

Kiškio lūpa“
Šis įgimtas viršutinio žandikaulio minkštųjų audinių vystimosi defektas yra sukeliamas recesyvinio geno. Kai kurioms veislėms šis defektas pasitaiko dažniau, negu kitoms, ypač dažnai – nykštukinėms veislėms su trumpu snukiu.
Minkštųjų audinių sandaros defektas dažnai būna kartu su kietųjų audinių viršutinio žandikaulio sandaros defektu, vadinamu „vilko gomuriu“, kai gomuryje yra anga. Tokie šuniukai prastai žinda, sunkiais atvejais negali visiškai negali žįsti ir miršta. Šios anomalijos matomos tuoj pat po gimimo ir tokie šuniukai turi būti nedelsiant užmigdomi. Šuniukai su šiuo defektu negali praryti pieno, jis paprastai išteka per nosį kaip putos. Jeigu defektas nelabai sunkios formos, šuniuką galima išmaitinti per zondą ir vėliau operuoti, bet tai nerekomen¬duojama.
Dabar daug gerų šunų, ir veislės labui geriau panaudoti pinigus sveikų šuniukų priežiūrai, negu defektuo-tiems šuniukams.

Pirmosios gyvenimo minutės
Tik ką gimusį šuniuką motina energingai laižo, pastumia nosimi, apverčia ir elgiasi su juo gana ryžtingai. Taip ji stimuliuoja šuniuko gyvybines jėgas, padeda sureguliuoti kvėpavimą, skatina žarnyno veiklą.
Šuniukas gimsta aklas, užmerktomis akimis. Ausys irgi užkimštos, todėl jis nieko negirdi. Bet šuniukas labai reaguoja į šaltį ar skausmą ir ypač \ prisilietimus.
Iš pradžių šuniuko termoreguliacijos procesai beveik neveikia, todėl jis gali greit peršalti, o laikomas po ultraraudonųjų spindulių lempa – perkaisti. Kiekvienas kraštuti¬numas pavojingas ir gali sukelti naujagimio šuniuko mirtį.
Ką tik gimęs šuniukas gali judinti galvą, trupučiuką šliaužti ir godžiai žįsti. Šuniukas jaučia skonį, stebuklingai tiksliai žino, kur rasti spenelius, ir atšliaužia prie jų, jei motina netoli. Jei šuniukas neperšalo ar neperkaito ir jaučiasi gerai, prisisotinęs jis greit užmigs ir miegos, kol jo nepažadins prisilietimas ar alkio jausmas.
Motina nuolatos laižo savo šuniukus. Taip ji stimuliuo-ja virškinamojo trakto veiklą, todėl pabudę jie tuoj pat pajunta alkį ir siekia pieno šaltinio. Jeigu šuniukas guli viename dėžės kampe, o motina kitame, šuniukas negalės surasti savo motinos pats. Todėl dėžė šuniavimuisi neturi būti per daug didelė.


Žindymas

Šuniukas gimsta turėdamas stiprų žindymo instinktą. Jis sugeba žįsti dar negimęs, būdamas kalės gimdoje. Iš pradžių žindimas gali būti silpnas ir tol, kol šuniukas nesuims viso spenelio, girdėsis silpni čepsėjimo garsai, bet po kelių sekundžių žindimas sustiprės ir matysis, kaip mažas rausvas liežuvėlis apsiveja aplink spenelį. Jeigu atidžiai stebėtume šuniuką, matytume, kad kas pusę sekundės jis praryja motinos pieną. Kai tik šuniukas stipriai įsisiurbia, jis išlaiko spenelį labai gerai, – broliai ir seserys jo nenustums. Jis paleis spenelį pats, kai nebebus alkanas arba kai motina atsikels ir nueis. Silpną šuniuką, negalintį išlaikyti spenelio, reikia prilaikyti, kol jis gaus gerą porciją pieno. Sustiprėjęs jis sugebės susidoroti su speneliu pats. Jeigu žįsdami šuniukai kelia triukšmą ir kramto spenelius, tai reiškia, kad jie gauna per mažai pieno. Silpnus šuniukus geriau prinešti prie užpakalinių spenelių -juose daugiau pieno ir iš jų žįsti lengviau.
Dauguma šuniukų teikia pirmenybę kuriam nors speneliui ir stengiasi visada surasti būtent jį.
Pirmą savaitę šuniukus reikia laikyti 24°C temperatū-roje, ir visą laiką jie tą ir tedaro, žinda ir miega, o motina pastoviai juos švarina. Šuniukas greit auga ir palaipsniui pradeda judėti didesniais atstumais.

Judesiai
Dviejų trijų dienų šuniukai jau pakankamai stiprūs, guvūs ir gali šliaužti į priekį, judėdami neryžtingais postūmiais. Iš pradžių jie šliaužia lėtai, linguodami ir nenulaikydami galvos, lyg stengdamiesi išlaikyti pusiausvyrą.
Šio amžiaus šuniukai greit sušąla. Likę ilgesnį laiką be motinos pradeda šliaužioti ratais, inkščia ir cypia ne tik todėl, kad jaučiasi palikti, bet ir todėl, kad jiems šalta. Jeigu nosis susiduria su kuo nors minkštu ir šiltu, ar tai būtų kitas šuniukas, ar motina, jis iškart nustoja cypti ir stengiasi glaudžiai prisišlieti prie aptikto objekto, tikėdamasis gauti šilumos ir maisto.
Šuniukas, mėgindamas surasti pieno, apčiupinėja nosimi kalės pilvą tol, kol savo snukučiu atranda styrantį spenelį. Kai tik jis gerai prie spenelio prisitvirtina, pradeda stipriai stumdyti motinos pilvą, kaitaliodamas priekines kojas, keliskart atitraukia galvą tiesiai atgal, stipriai įsispirdamas į motiną priekinėmis kojomis ir gana aukštai pasikeldamas ant užpakalinių. Kai šuniukas įsisiurbia iš visų jėgų ir keliskart trūktelėjęs spenelį pradeda gauti pieno, jo mažytė uodega pasikelia tiesiai į viršų, beveik statmenai su nugara, o uodegos galiukas užsiriečia atgal ir žemyn. Puikus reginys – simpatiška vada iš visų jėgų žindančių šuniukų su styrančiomis į viršų uodegytėmis, visi jie pašėlusiai tripsena ir stumdosi savo mažytėmis letenėlėmis. Šį mielą reginį papildo nuolanki, kantri ir išdidi jų motina.
Tapšnodamas letenėlėmis pieno liaukas ir ištęsdamas spenelį, šuniukas stimuliuoja pieno išsiskyrimą. Šuniukas žinda, kol pasisotina ir prisipildo pilvuką, po to gali užmigti tiesiog su speneliu, išlaikydamas jį dar ilgai po pieno gurkšnojimo. Kai miegas tampa labai gilus, jis paleidžia spenelį visiškai. Šuniukai miegos krūvelėje šalia savo motinos tol, kol kas nors jų neprižadins, ir vėl visas procesas pasikartos. Šuniukai dažnai miegodami krūpčioja ir mosuodami letenėlėmis kartais sukniurkia – jie tikriausiai mato malonius pieno sapnus.

Silpstantys šuniukai. Viduriavimo pavojus

Jei šuniukai pradeda nerimauti, ypač jei jie be perstojo cypia ir nesiliauja šliaužioti, vadinasi, atsitiko kažkas negero. Šuniukai kiauksi ne tik dėl to, kad jiems kažką skauda, bet jiems gali būti per šalta ar per karšta, arba juos galbūt prispaudė kalė.
Labai dažnai pirmąją gyvenimo savaitę šuniukai užsikrečia streptokokais ar stafilokokais, dar dažniau jų negalavimų priežastis yra žarnyno bacilos. Šių mikroorganizmų žarnyne randasi visada, bet kartais dėl nežinomų priežasčių staiga jos tampa patogeninės ir sukelia enteritą bei viduriavimą (jauniklių kolibakteriozę).
Šia liga susirgti gali ir silpni šuniukai, ir peršerti „dirbtinukai“. Susirgimo eiga labai greita. Šuniukai, kurie pradėjo gyvenimą sveiki ir stiprūs, gerai žindo, pradeda silpnai žįsti, po to praranda sugebėjimą paimti spenelį ir be žmogaus pagalbos jį išlaikyti. Šuniukai be tikslo šliaužia ratu, užverčia galvą atgal ir vartaliojasi nuo vieno šono ant kito. Jeigu tokį šuniuką paimsite ant rankų, pamatysite, koks jis šaltas ir liesas, bet kol laikysite rankose, bus ramus. Kartais jis kvepia kažkuo rūgščiu. Aplink analinę angą ir ant guolio gali būti gelsvų viduriavimo pėdsakų. Susirgę šuniukai cypia be perstojo kaip jūros žuvėdros, ir kalė pasidaro tarsi beprotė, ypač jei tai vyksta keletą dienų. Silpnesni ir mažesni šuniukai nebeištveria ir nugaišta po dviejų trijų dienų, kartais po savaitės. Jei nebus užkirstas infekcijos plitimas, dauguma šuniukų nugaiš per pirmąją savaitę.
Sergančius šuniukus reikia atskirti ir kas valandą šerti dirbtinai kefyru naujagimiams vaikams, įmaišius nedidelį kiekį gliukozės. Kalės žino, kuris šuniukas gali numirti, ir išmeta jį iš „lizdo“ arba nugula.
Įrodyta, kad kai kurių antibiotikų poodinių injekcijų penkių dienų kursas gelbsti šuniukus, jeigu tik šis gydymas pradėtas gana anksti. Kartais po trijų keturių dienų gydymo šuniukams pasidaro geriau ir šeimininkas nustoja leisti vaistus, bet tada liga grįžta su naujomis jėgomis. Vėl pradėtas gydymo kursas vargu ar išgelbės šuniukus.
Kai dideliuose veislynuose žūsta kelios vados arba vienas kitas šuniukas iš skirtingų vadų be jokių aiškių priežasčių, reikia pradėti visų šuniukų profilaktinį gydymą, nes infekcija gali išplisti. Visus šuniukus reikia apžiūrinėti kas tris keturias valandas, kad būtų galima nustatyti, ar jie viduriuoja ir ar nėra skystų geltonų išmatų pėdsakų aplink analinę angą. Kalės kruopščiai valo šuniukus, todėl pakankamai sunku pastebėti negalavimo pradžią, geriausia nutaikyti momentą po maitinimo, kai kalė laižydama pradės stimuliuoti šuniukus, ir patikrinti, kokios jų išmatos.
Kai tik pastebėsite viduriavimo pėdsakus, neatidėliodami pradėkite gydyti. Net sugaištos kelios valandos gali nulemti šuniukų gyvenimo ar mirties klausimą. Gydant antibiotikais labai svarbu, kad jų dozė būtų apskaičiuota teisingai, o gydymo trukmė ne mažesnė kaip penkios dienos. Ligotiems naujagimiams šuniukams yra puikus vaistas bensapas (Stivensono, Ternerio ir Bojso kompanija). Tai kombinuotas antibiotikų ir vitaminų – neomicino, streptomicino, oksitetraciklino ir A, D, E, K vitaminų preparatas. Jis sėkmingai padeda gydyti įvairaus amžiaus šuniukų enteritą ir viduriavimą. Aš profilaktiškai bensapu gydau visus silpnus šuniukus tuoj po gimimo. Norint įduoti vaistų, reikia pakelti miegantį šuniuką, ir kai jis ištempęs visas keturias kojytes virš galvos po kelių sekundžių nusižiovauja, tuo momentu šio vaisto mažuoju pirščiuku reikia užtepti ant šuniuko gomurio. Tai geriau, negu uždėti jo ant liežuvio.

Dėmesio antibiotikai!
Naudojant antibiotikus laikomasi tam tikrų auksinių taisyklių:
• antibiotikų niekad nereikia duoti be veterinarijos gydytojo nurodymų;
• nereikia duoti stipresnio antibiotiko, jei silpnesnis toks pats efektingas;
• vaisto galiojimo terminas neturi būti pasibaigęs;
• gydymo kursą visada tęsti iki galo (jo trukmė paprastai 5 dienos).
Kartais šuniukai viduriuoja dėl to, kad jiems netinka jų motinos pienas. Jeigu dvi veislyno kalės šuniuojasi vienu metu ir jau nustatėte, kad vienos iš jų šuniukai žuvo dėl alergijos savo motinos pienui, galite šuniukus sukeisti dar iki jų pirmojo maitinimo. Bet jeigu mirties priežastis – infekcija, šuniukų sukeitimas nepadės.

Sveiki šuniukai

Sveiki šuniukai niekad necypia. Jie kietai miega arba stipriai „kabo“ ant spenelių ir taip patenkinti gyvenimu, kad net murkia. Jie atrodo puikiai, panašūs į statinaites. Kartais žįsdami sveiki šuniukai cypčioja, galbūt todėl, kad gavo jau tuščią spenelį, išžįstą smarkesnio brolio. Kai šuniukus patenkina pieno kiekis, jie žįsdami palaimingai stena.

Nagučiai

Šuniukų nagučiai auga greitai ir užsiriečia kaip kabliukai su aštriais galiukais. Šuniukas žįsdamas baksnoja kalės pilvą priekinėmis kojytėmis, todėl gali stipriai subraižyti jos odą, jei nagai nesutrumpinti. Subraižytus spenelius siaubingai skauda, ir kalė žindymo metu gali riaumoti ir netgi atsisakyti maitinti šuniukus. Iki keturių savaičių amžiaus šuniukų nagai turi būti karpomi kartą per savaitę. Priklausomai nuo veislės, kol šuniukas žinda, nagus reikia apkirpti kartą per savaitę arba kartą per dvi savaites. Vėliau nagus reikės kirpti kas mėnesį. Trumpinti reikia tik patį nago galiuką, stengiantis nepažeisti jautraus ir skausmingo minkštimo.
Kai šuniukams sukanka keturios dienos, daugumai veislių įprasta pašalinti penktą priekinių kojų pirštą ir nereikalingus užpakalinių kojų pirštus, jei jie yra. Tai išmintinga atsargumo priemonė, ypač galvojant apie šuns sveikatą. Dauguma veisėjų pamiršta reguliariai apžiūrėti šunų nagus. Netgi tie, kurie atsimena, jog nagus reikia apkarpyti kartą per mėnesį, dažnai pamiršta apžiūrėti penktą pirštą, jei tas paliktas. Be to, juos sunku pastebėti, ypač ilgaplaukių veislių. Jeigu penkto piršto nago reguliariai nekarpysite, jis augdamas užsiries ir netgi įsmigs į odą šalia piršto. Penktas pirštas dažnai užsikabina už įvairių daiktų ir yra traumuojamas. Pašalinti penktą pirštą nesunku, ir jeigu veterinarijos gydytojas tai atlieka teisingai, šuniukas nieko nejaučia. Teisingo pašalinimo metu beveik nekraujuoja, šuniukai nepatiria jokio nepatogumo, ir kalė net nepastebi, kas atsitiko su jos vada.

Uodegos trumpinimas

Maždaug trečdalio šunų veislių standartas reikalauja trumpinti ausis ar uodegą, o kartais ir vieną, ir kitą. Tai daroma norint pakeisti išvaizdą. Šis barbariškas šuniukų luošinimo įprotis netolimoje ateityje neabejotinai bus uždraustas, lygiai kaip 1904 metais uždrausta trumpinti arklių uodegas. Dauguma veterinarijos gydytojų, taip pat ir dauguma gyvulių mylėtojų nusistatę prieš uodegų ir ausų trumpinimą. Negalima pateisinti nemotyvuoto šunų luošinimo. Diskutuoti apie tai, ar šuniukui skauda, ar ne, nedera. Uodegos trumpinimas – tai barbariškas mados kaprizas. Ausų trumpinimas dar barbariškesnė operacija, nes ji atliekama daug vėliau, ne anksčiau kaip 6-8 savaičių amžiaus šuniukams. Britų šunų augintojų klubas draudžia šunims visų veislių trumpinti ausis.
Geriausias amžius trumpinti uodegą. Tarp veisėjų nėra nusistovėjusios nuomonės, kada tinkamiausias laikas atlikti šią operaciją. Jeigu šuniukai stiprūs ir sveiki, tai geriausia padaryti trečią ketvirtą dieną, kartu pašalinant ir penktą priekinių letenėlių pirštą. Kai kurie augintojai mano, kad taip anksti šį darbą atlikti šuniukams bus sunku ir rekomenduoja septintą dieną. Aš manau, kad tai priklauso nuo veislės ir nuo to, kiek turi būti sutrumpinta uodega. Akivaizdu, kad kuo daugiau trumpinama, tuo stipresnis skausmo šokas šuniukui.
Trumpinimo vieta. Labai sunku trumpinti uodegą ten, kur reikia, ir daugelis naujokų nukerpa per daug. Jei nukirpta per daug, atgal nepridėsi. Atvirkščiai, jei uodega palikta ilgesnė negu reikia, ją galima užmaskuoti trumpinant plaukus ant uodegos galo, galų gale galima sutrumpinti vėliau, operuojant su vietiniu nuskausminimu. Daugelis standartų nurodo, kad uodega turi būti trumpinama ties tam tikru slanksteliu, bet daugumos šuniukų negalima apčiuopti jokių slankstelių. Todėl teisinga vieta trumpinimui nustatoma kiekvienai veislei pagal jos ypatingas žymes. Naujokui būtų geriausia, jei šią operaciją atliktų veterinarijos gydytojas ar patyręs veisėjas – šios veislės specialistas, nes jeigu uodega bus sutrumpinta ne pagal standartą, puikus šuo neturės jokių perspektyvų būti eksponuojamas.
Bet kokiu būdu uodegą trumpinant, šuniuko motina nedalyvauja.
Trumpinimas standžia gumute. Iš pradžių atitraukite kiek galima odą prie uodegos šaknies, nors daugumai veislių tai padaryti labai sunku. Po to gumutę reikia suveržti ties reikiamu slanksteliu ir užrišti. Kitas būdas – sulenkti gumutę keliskart, užmauti ant parkerio dangtelio. Po to uodega įkišama į dangtelį, o gumutė nustumiamai reikalingą vietą. Jei dangtelis uodegai per mažas, galima panaudoti bet kurį atitinkantį uodegos storį vamzdelį.
Šio būdo privalumas tas, kad gumutę užmovus į netinkamą vietą, ją galima perkirpti, numesti ir pradėti iš naujo.
Trumpinant gumine juostele ar apvalia gumute, nekraujuoja, nėra žaizdos ir neatsiranda sepsis. Papras-čiausiai uodegos kraujotaka nutraukiama, ir po dviejų trijų dienų perrištas galiukas nudžiūsta ir sunyksta. Šuniukams, atrodo, tai netrukdo, jie nepraranda apetito. Motinai taip pat nėra dėl ko nerimauti, nes ji nieko blogo nepastebi.
Trumpinimas nukerpant. Kitas trumpinimo būdas -nukirpti reikiamoje vietoje specialiomis žirklėmis. Operaciją atlieka du žmonės – vienas laiko šuniuką, kitas trumpina uodegą. Uodegą reikia kuo stipriau suspausti nykščiu ir smiliumi reikiamoje vietoje ir nukirpti. Kirpimo vietą reikia laikyti suspaustą vieną dvi minutes, o po to užbarstyti antiseptiku.
Šio būdo trūkumas tas, kad nupjovus uodegą per trumpai, jos jau neprailginsi. Gali būti kraujavimo pavojus ir lieka žaizda, per kurią gali išplisti infekcija. Kai kurie šunų augintojai žaizdą užsiuva. Bet jei nenaudojamas vietinis nuskausminimas, šuniukui tai skausminga operacija, ir ją gali atlikti tik veterinarijos gydytojas.
Sutrumpinus uodegą šuniuką reikia stebėti kelias valandas, kad įsitikintumėte, ar nekraujuoja. Paprastai bigė užgyja greitai, bet šašas nukrenta 3-4 savaitę.
Gal uodegos trumpinimas ir nėra šuniukams baisus ir cypia jie mažiau, negu kalei juos užmynus. Ir vis dėlto manau, kad šuniukų luošinimas be reikalo nėra jiems naudingas. Uodegos trumpinimas – netikusių žmogaus prigimties savybių pasireiškimas, kai puiki uodega gadinama vien todėl, kad to reikalauja parodų nuostatai. Siaubinga, kiek daug yra neišmanėlių veisėjų, įsitikinusių ir bandančių įtikinti kitus, kad trumpinimas nekenkia šuniui ir kad šuo su normalia uodega atrodys nesubalansuotas ir bjaurus.

Akių priežiūra

Šuniukų akys paprastai atsimerkia tarp dešimtos ir tryliktos dienos. Tiesa, kartais šuniukas jau gimsta atmerktomis akimis, bet toks niekad neišgyvena.
Akys pradeda atsiverti nuo vidinio kampo, ir plyšys palaipsniui didėja, kol atsiveria visa akis. Kartais viena akis atsiveria anksčiau negu kita. Tuo metu negalima laikyti šuniukų ryškioje šviesoje. Iš pradžių šuniukai skiria tik šviesą ir tamsą ir neaiškius daiktų kontūrus. Tik tarp ketvirtos ir penktos savaitės šuniukai pradeda gerai matyti.
Keista, bet kai tik šuniukas atveria akis,dėl kažkokios priežasties jis išmoksta šliaužti ir atbulas. Atrodytų, kad tai yra sulėtinta reakcija į pirmą kartą matomą savo šeimininką!

Ausys

Ausys, užsivėrusios šuniukams gimstant, pradeda atsiverti apytikriai dešimtą dieną. Kai kurių ilgaplaukių veislių jau šiame amžiuje ausies angoje pradeda augti plaukai. Jeigu šito nepastebėsime, tai ausies angoje susikaups vadinamoji ‚siera“, suklijuos ten augančius plaukus ir angą užkimš tiršta masė. Kad taip neįvyktų, plaukai iš ausų turi būti šalinami kas kartą išraunant po kelis plaukelius.

Svorio didėjimas

Šuniukai greitai auga ir jų svoris gali didėti tolygiai. Vienintelė patikima svorio nustatymo priemonė – per pirmas dvi savaites sverti juos kas antrą dieną, o vėliau kartą per savaitę. Jei šuniukų svoris priauga normaliai, po žindymo ar maitinimo jie patenkinti miega, aktyviai veržiasi prie maisto -jie normalūs, sveiki.
Toks šuniukas paimtas ant rankų smarkiai raitosi ir stumdosi. Kai šuniukai bejėgiškai guli ant rankų ir atrodo lyg negyvi, galima tvirtinti, kad jie vystosi blogai.

Šuniuko vystymasis

Šuniukas labai greitai vystosi ir protiškai, ir fiziškai. Dviejų savaičių šuniuką lengva išmokyti čiulpti iš buteliuko, jis greit pripranta prie rankų. Jeigu tokio amžiaus šuniuką išerzina jo broliai ir seserys, stebėtina, kaip jis moka riaumoti.

Tarp antros ir trečios savaitės šuniukas, priklausomai nuo veislės, pradeda girdėti.

Trečios savaitės pabaigoje šuniukas išmoksta ne tik lakti skystą, bet ir ėsti kietą maistą. Jis ne tik moka šliaužti į priekį, atgal ir ratu, bet ir stovėti ant keturių kojų.
Trečioji šuniuko gyvenimo savaitė kupina įvykių, nes tokio amžiaus šuniukas pradeda vaikščioti, pats gali nusišlapinti ir išsituštinti. Jis tampa labai mielas, pradeda žaisti, kepšnodamas priekinėmis letenėlėmis, ir netgi mėgina galynėtis su savo broliukais ir sesutėmis.

Ketvirtoji savaitė – šuniuko pirmųjų dantų dygimo laikas. Tai viršutinės iltys, kurios išdygsta 20-24 dieną. Kai šuniukai sulaukia tokio amžiaus, motina pradeda jiems atpylinėti pusiau suvirškintą maistą, ir tai visiškai normalu bei natūralu. Jų aštrūs maži dantukai – signalas kalei, kad jos vaikai paaugo ir jiems reikalingas labiau „suaugęs“ maistas. Kai ji tai daro, šuniukai su malonumu praryja šį pusiau suvirškintą ir paruoštą jų mažiems skrandukams, bet vis dėlto jau „suaugusį“ maistą. Atpylinėja dauguma kalių, bet ne visos. Šuniukai greit išmoksta reikalauti iš motinos atpylinėjimo, o veisėjui tai akivaizdus požymis, kad šuniukai pasiruošę priimti papildomą maistą.
Jokiu būdu negalima barti kalės už atpylinėjimą ar kaip nors tam trukdyti. Šuniukams tai būtina.

Socialinė būtybė“

Kai šuniukui sukanka 21 diena, jis tiesiog staiga tampa „visuomeniška“ būtybe, visiškai suvokdamas ne tik savo brolių ir seserų, bet ir motinos, ir savo šeimininko individualumą. Jis žiūri į kitus žmones, į šunis ir kitus gyvūnus ir pirmą kartą vizgina uodega, ir tai, be abejo, didelio malonumo išraiška. Šuns uodegos vizginimas analogiškas žmogaus šypsenai, bet šunys „šypsosi“ dažniau negu žmonės! Šuniukas pirmą kartą pradeda vizginti uodegą tarp trečios ir ketvirtos gyvenimo savaitės. Pirmosios „šypsenos“ laikas dažniausiai priklauso nuo šuniuko išsivystymo ir nuo jam suteikiamų galimybių būti patenkintam.
Šio amžiaus šuniukai tampa smalsūs ir nepriklausomi, ir motina juos palieka ilgesniam laikui, žinodama, kad jos mažyliai nebus be jos nelaimingi.
Dviejų mėnesių amžiaus šuniukas šlapinasi ir tuštinasi toje pačioje vietoje, viename iš jo „kvepiančiųjų“ punktų. Šią vietą jis pasirenka kuo toliau nuo savo dubenėlio su maistu.
Paprastai šuniukai šlapinasi kas dvi valandas, nepriklausomai nuo jų dydžio. Tai pravartu žinoti, kai jūs pratinate šuniuką atlikti gamtinius reikalus ne namuose. Po trijų mėnesių tarpai tarp šlapinimųsi tampa vis ilgesni.

 Elgesys

Protinis ir socialinis šuniukų vystymasis progresuoja, ir trečią ketvirtą gyvenimo savaitę jis pradeda žaisti paprastus žaidimus, pavyzdžiui,“gaudynes“. Jau tokiame amžiuje paprastai išryškėja gaujos lyderis. Penkių savaičių šuniukai visi kartu dumia sutikti savo šeimininką ar tiesiog sužinoti, ar neįvyko kas nors įdomaus jų takelio gale ar kur nors netoliese.
Septynių savaičių šuniukai tampa tikromis mažomis individualybėmis, tokiomis ryškiomis, kad vienas šuniukas gali būti didelis mušeika ir tikras agresorius, lyginant su visais kitais. Veislėse, pasižyminčiose karingais charakteriais, ypač terjerų, būtina atskirti šuniukus jau ankstyvame amžiuje ir laikyti viename aptvare ne daugiau kaip du šuniukus vienu metu. „Kovotojus“ palikus visus kartu, jie kartais gali surengti mirtinas kautynes.
Stebėti šuniukų elgesį – maloniausias užsiėmimas. Valandų valandas galiu stebėti jų žavingas išdaigas, jų tarpusavio santykius, kaip jie laižo ir švarina vienas kitam ausis arba žaisdami kandžioja uodegytes. Šuniukų auginimas veisėjui tampa dar įdomesnis, jei kiekvienos vados išdaigas ir bendrą elgesį jis užsirašo ir fiksuoja visas žavingų pasikeitimų stadijas, kurias įveikia šuniukas savo vystymesi.

Blogi įpročiai

Kai kurie šuniukai turi įprotį žįsti bet kurį jiems arčiausiai pasitaikiusį daiktą. Tai gali būti letena, uodega, ausis ar net brolio patino penis. Net jei žindimas tęsiasi labai trumpą laiką, jis gali atnešti daug žalos. Paaugusius tokių įpročių turinčius šuniukus reikia atskirti, ir su amžiumi tai praeina.

Pieniniai dantys

Daugumos veislių šuniukų pirmieji dantys, vadinami pieniniais, išdygsta vyresniems nei trijų savaičių amžiaus. Jie minkštesnį ir daug aštresni, negu nuolatiniai dantys, kurie išdygs vėliau. Tarpai tarp dantų būna gana dideli, tai ypač pastebima tada, kai vietoj pieninių atsiranda nuolatiniai – augant žandikauliams tarpai tarp pieninių dantų didėja. Pieniniai dantys kaip ir pastovūs turi šaknis. Tai stebina kai kuriuos šunų augintojus – juk iškritę pieniniai dantys atrodo daugiau panašūs į karūnėlę be šaknies, negu į tikrą dantį. Bet šaknys yra, jos ilgos ir plonos ir palaipsniui „įsiskverbia“, kai iš apačios juos pradeda išstumti nuolatiniai dantys. Kai pieninio danties šaknys įauga į žandikaulio audinius, lieka tik emalės karūnėlė. Pieniniai dantys labai trapūs.
Deja, pieninių dantų sakanda ne visada atitinka nuolatinių dantų sakanda. Žirklių formos sakandos atveju viršutinių kaplių galai vos pridengia apatinių galus, ir esant sučiauptai bumai, žandikauliai susiglaudžia. Ši sakanda pagal daugumos veislių standarto tipą ir yra taisyklinga. Kai kurių veislių šuniukams normali bus ir perkanda, t.y. kai apatiniai kapliai išsišovę daugiau į priekį negu viršutiniai. Atitinkamai apatinis žandikaulis išsikišęs į priekį daugiau, negu viršutinis. Priešinga perkandai yra nesakanda, t.y. kai viršutiniai priekiniai dantys daugiau išsišovę į priekį, negu apatiniai. Tai yda , sutinkama visose veislėse ne rečiau, negu perkanda. Dar yra trūkumas, nors ir ne toks didelis kaip du pirmieji, kai viršutiniai kapliai sutampa galas prie galo – tiesi sakanda. Žandikaulių forma su netaisyklinga sakanda yra tipiškas paveldimas požymis, kurį daugumai veislių labai lengva išnaikinti veisimo ir augimo procese.
Kartais vienas dantis išsikiša iš eilės kitų ar pieninės tys neiškrenta laiku – visa tai gali tapti neteisingos sąkandos priežastimi. Ir kaltas bus šuns savininkas, kuris nepakankamai kruopščiai stebėjo šuniuko dantų pasikeitimą. Pieninių dantų komplektas šuniukui išauga penktą šeštą savaitę. Pirmieji išlenda viršutiniai iltiniai dantys. Jie yra gerai apčiuopiami dar -neišdygę. Dantims dygstant šuniukai nori ne tik kandžiotis ir viską kramtyti, bet ir žįsti. Jų dantenos tuo metu labai jautrios, neatsparios infekcijai ir traumoms, todėl reikia atidžiai stebėti, ką šuniukas paima į nasrus.

Dantų keitimasis

Nuolatiniai dantys išauga vietoje pieninių tarp 12 ir 16 gyvenimo savaitės. Šie dantys auga greitai ir nustoja augę tik tada, kai pasiekia priešingo žandikaulio dantis. Nuolatinių dantų augimas, kurio metu išstumiami pieniniai dantys, gali būti šuniukams labai skausmingas ir sunkus. Kai kuriais atvejais kilmingiems ir nervingiems šuniukams tuo metu gali atsirasti liguisti požymiai: kilti temperatūra, blogėti apetitas, kartais viduriuoti, gali atsirasti burnos gleivinės ar dantenų uždegimas ir netgi nerviniai priepuoliai, panašūs į isteriją.
Normalų šuns dantų komplektą sudaro 42 dantys, nors kai kurių veislių – 44 dantys, o meksikietiški beplaukiai šuniukai neturi krūminių dantų ir todėl jie dažnai turi tik 34 dantis. Europos veisėjai didelį dėmesį skiria šuns dantų skaičiui ir kokio nors danties nebuvimą laiko rimtu išsigimimo požymiu. Jei pastovūs dantys išdygsta ne toje vietoje, kur yra pieniniai, gali susiformuoti dviguba dantų eilė. Dėl to labai svarbu keičiantis dantims duoti šuniukui kramtyti ką nors kieto, nors morką ar obuolį, kad visi pieniniai dantys iškristų laiku. Jeigu yra klibančių dantų, reikia pabandyti juos išrauti ar išklibinti dar daugiau. Paprastai nerekomenduojama žaisti su šuniukais skuduru, bet kečiantis dantims toks žaidimas gali būti neskausmingiausias būdas klibančių dantų pašalinimui. Skuduras turi būti gana stiprus, bet retas, pavyzdžiui, maišinis audeklas.
Ypač ilgai dantenose išlieka pieninės iltys. Jeigu jų nepašalinsime pradėjus dygti nuolatiniams, jos lyg pleištas įsitvirtins tarp stambaus kandžio ir pastovaus iltinio, ir taip tvirtai, kad jiems pašalinti prireiks chirurginės operacijos su bendra narkoze. Jaunam šuniui bendra narkozė ir stiprūs nuskausminamieji vaistai pavojingi gyvybei.
Deja, žinoma atvejų, kai turintiems dvigubą eilę dantų šuniukams pašalindavo pastovų dantį, o pieninis likdavo. Tai skamba žiauriai, bet iš tikrųjų labai sunku atskirti, kuris iš dantų yra pastovus. Ypač tai sunku nustatyti nykštukinių veislių jaunikliams. Tik po kurio laiko pasidaro aišku, kad mažesni ir tamsesni dantys yra pieniniai.

Nuolatiniai dantys

Nuolatiniai dantys pradeda augti trijų keturių mėnesių šuniukams. Pirmieji išdygsta du viršutiniai kandžiai. Pilnas pastovių dantų komplektas išdygsta apie šeštą gyvenimo mėnesį. Šuniukai, kurių maiste stigo A ir D vitaminų, turės blogus dantis. Blogi dantys bus ir šuniukų, kurių motina negavo reikalingų vitaminų nėštumo metu. Reikalingų vitaminų stoka ir sutrikęs mineralinių medžiagų įsisavinimas yra visiško dantų neišdygimo priežastis. Dėl šių priežasčių dantys dygdami gali apsisukti savo „lizde“ ir išlįsti ne savo vietoje arba netinkamai palinkę. Būna, kad pastovūs dantys labai primena pieninius – jie smulkūs, reti ir jų emalė tamsi ar pilkšva. Šuniukų, kurie sirgo maru ar kitomis ligomis ir turėjo aukštą temperatūrą, dažnai dantų emalė tamsėja ar suyra. Tokie dantys genda daug anksčiau, juose išsivysto ėduonis.
Normalų šuns dantų komplektą sudaro 42 dantys.

Viršutiniame žandikaulyje yra 20 dantų, apatiniame – 22. Kiekviename žandikaulyje šeši priekiniai kandžiai, šiais dantimis atkandama. Iš kiekvienos kandžių eilės pusės yra dideli, išlenkti kaip kardai dantys – iltys. Šie dantys išlaiko grobį nasruose. Už ilčių iš kiekvienos pusės yra keturi prieškrūminiai dantys, patys smulkiausi prie ilčių.
Už prieškrūminių dantų yra po du stambius krūminius dantis iš kiekvienos pusės viršutiniame žandikaulyje ir po tris krūminius iš kiekvienos pusės apatiniame.

Dantų paskirtis

Dantys yra įvairaus dydžio ir formos, žiūrint kokia jų paskirtis. Kandžiais atkandama, nugramdoma mėsa nuo kaulų, prižiūrimas kailis, gaudomos blusos. Iltimis sugriebiamas ir laikomas grobis. Stambūs viršutinio žandikaulio prieškrūminiai dantys ir pirmas krūminis apatinia¬me žandikaulyje reikalingas suplėšyti ir susmulkinti maistą. Šunys šiais dantimis nekramto, bet gali jais susmulkinti kietą maistą į mažesnius gabalus. Mėsą šunys praryja dideliais gabalais.
Šunų dantų stiprumas ir jų išsaugojimas daugiausia priklauso nuo paveldimumo ir įvairioms veislėms skirtingas. Dauguma nykštukinių veislių šunų, deja, praranda dantis labai anksti, kartais dvejų trejų metų. Dantų iškritimo laikas skiriasi ne tik įvairių veislių šunims, bet netgi įvairioms linijoms vienoje veislėje. Be abejo, danties gyvavimo laikas priklauso nuo to, kaip jie prižiūrimi. Dantis labai pažeidžia susidarę dantų akme¬nys.
Dantų akmenys. Taip vadinamos kietos rusvos, gelsvos ar pilkos spalvos apnašos, sudarytos daugiausia iš kalcio fosfatų, susimaišiusių su maisto dalelytėmis, kurios nusėda ant dantų. Apnašose aptinkama daug ligas sukeliančių bakterijų. Labai svarbu duoti šuniui kieto maisto, pavyzdžiui, specialių šuns džiūvėsių su kaulų trupiniais ir netgi kaulų, kad būtų išvengta dantų akmenų susidarymo. Vienų veislių šunims dantų akmenys susidaro dažniau, kitų – rečiau. Apnašas reikia periodiškai šalinti.
Palaipsniui dantų akmenys plečiasi, kaupiasi ir įsiskverbia į dantenas, jas atstumdami. Taip apsinuogina dantų šaknys ir galų gale jie pradeda klibėti ir gali iškristi.
Sunkiais atvejais, kai nesirūpinama dantimis, gali atsirasti nemalonus kvapas iš šuns nasrų. Tokie šunys dažnai turi skrandžio negalavimų. Skrandis yra nuolat infekuojamas, nes kartu su maistu iš nesveikų dantų į jį patenka daugybė ligą sukeliančių mikroorganizmų. Dėl nesveikų dantų šuo negali normaliai maitintis ir greit praranda kondiciją. Jis bijo gerti šaltą vandenį, nes tai sukelia jam skausmą.
Jeigu dantų akmenų nešalinsime, dantenos bus pažeistos ir infekuotos taip stipriai, kad aplink dantų šaknis susikaups pūliai. Tokiems dantims besiliečiant prie vidinės žando dalies gali atsirasti gilios opos. Šiais atvejais būtinas veterinarijos gydytojo gydymas antibiotikais ir kitais uždegimą slopinančiais preparatais. Kai uždegimas praeis, nuo dantų reikės nuvalyti apnašas ir pašalinti dantenų audinių žuvusias dalis. Tai daroma su bendra narkoze.
Taigi matome, kad geriausia nuolat prižiūrėti dantis ir, jei būtina, nuvalyti juos kartą per mėnesį.

Temperatūra ir pulso dažnis
Naujagimiai šuniukai neturi termoreguliacijos. Jų temperatūra, galima sakyti, priklauso nuo aplinkos temperatūros. Pirmą šuniukų gyvenimo savaitę guolio temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 24°C.
Normali sveiko šuns temperatūra svyruoja tarp 38,2 -38,7°C.
Ramybės būsenoje vidutinio amžiaus kalės pulsas maždaug 90-100 dūžių per minutę, šuniukų ir senų šunų paprastai būna dažnesnis.
Pulso dažnis 3,5-5 kartus didesnis už kvėpavimo dažnį, kuris būna 18-28 per minutę. Pulsą galima apčiuopti vidinėje klubo pusėje, arčiau papilvės. Jeigu tai nepavyksta, galima paklausyti širdies dūžių, pridėjus ausį prie krūtinės -širdis kairėje pusėje, kaip tik virš gulinčio šuns alkūnės.
Dažniausiai šuns širdies dūžiai netolygūs. Naujagimiai su retu pulsu išgyvena retai.

Papildomas šėrimas. Pasiruošimas atjunkymui
Motinos pieno dalis šuniukų racione mažėja palaipsniui. Taip pat palaipsniui reikia duoti kito maisto, kol jiems nebereikės motinos pieno. Atjunkymas – šuniuko gyvenimo kritinis periodas, ir jei nestebėsime maitinimo atidžiai ir neišmanysime to proceso, gali pakenkti jo sveikatai. Šis periodas ypač pavojingas silpniems ir atsilikusio vystymosi šuniukams. Visada reikia vengti bet kokio staigaus raciono pakeitimo. Kartais labai anksti reikia pradėti papildomai šerti silpnus ir smulkius šuniukus, ir geriausia tam tinka kūdikiams skirti pieno mišiniai bei kefyras.
Paprastai šuniukas gauna motinos pieną iki šešių savaičių, kai kurios kalės maitina savo šuniukus iki devynių savaičių. Tai priklauso nuo vados dydžio ir nuo kalės instinkto stiprumo. Nedidelėse vadose pradėti papildomai šerti galima trijų keturių savaičių amžiaus šuniukus. Kartais šuniukai patys pradeda lakti motinai atneštą į „lizdą“ pieną. Tai atsitinka po trečios savaitės ir sutampa su kalės pusiau suvirškinto maisto atpylimu savo vaikams. Jei kalė gauna į „lizdą“ viščiuką, triušį ar žuvį, jaunikliai tuomet gali ėsti juos kartu su motina, jei ji neprieštarauja. Susirinkus šuniukams dauguma kalių pasišalina nuo dubens. Jei kalė tam nepritaria, jos šerti šuniukų akivaizdoje nereikia. Dauguma kalių pradeda atpylinėti šuniukams maistą, kai jiems sukanka maždaug 25 dienos. Šuniukai ėda labai noriai, geriau negu atneštą šeimininko papildomą pienišką maistą. Pirmas natūralus papildomas maitinimas yra kalės atpiltas maistas, ir šuniukai patys skatina motiną tai daryti, aplaižydami jos lūpas, jai prisisotinus. Atpylus kalė pasišalina ir iš šalies patenkinta stebi puotą, o vėliau ir pati prisijungia.
Didelių veislių dideles vadas turinčioms kalėms ilgas žindymas yra per didelis krūvis. Tokiose vadose reikia pradėti papildomai šerti nuo 18-20 dienos. Dauguma šio amžiaus šuniukų, jei jie labai alkani, greitai išmoksta lakti. Jiems lengviau lakti pusiau skystą maistą, negu visiškai skystą -pieną. Jei paimsime ant piršto galiuko truputį pieno mišinio, saldaus vaikiško kefyro ar acidofilino ir paliesime juo šuniuko snukutį,-jis greitai iškiš savo liežuvėlį ir pradės laižyti pirštą. Paimkite dar truputį mišinio ir vėl pasiūlykite šuniukui. Pradėjus laižyti, vietoje piršto pastatykite jam negilų dubenėlį ir jis toliau laižys. Kai tik jis supras reikalo esmę, laks viską, ką jam pasiūlysite.
Labai svarbu šuniukui kas kartą siūlyti tik vieną naujo maisto rūšį. Šuniukas turi priprasti prie to maisto, o savininkas turi įsitikinti, kad šuniuko virškinimas ir išmatos normalios. Sekanti stadija – siūlyti šuniukui papildomą maistą kartą per dieną, toliau dukart, po to triskart ir taip iki visiško atjunkymo penktą šeštą amžiaus savaitę. Reikia atsiminti, kad tai kritinis periodas šuniukų gyvenime, nes tuo laiku ne tik keičiasi dieta, bet ir įvyksta dideli pokyčiai šuniukų organizme, todėl nauju maistu maitinti galima tik vieną kartą per dieną. Reikia dar kartą pabrėžti, kad racionas šuniukams keičiamas palaipsniui.
Kai tik šuniukai pradeda ėsti kitą maistą, kalė vis nenoriau juos valo ir tvarko, o vėliau ir visai to nedaro. Labai svarbu, kad visas siūlomas šuniukams maistas būtų maždaug
kalės pieno temperatūros, t.y. apie 38°C. Vidutinių ir stambių . eislių šuniukams ketvirtą savaitę naudinga pradėti duoti mėsą. ją reikia dukart sumalti mėsmale. Po to iš faršo padaromi kukuliukai ir duodami šuniukams. Tegu jie iš pradžių pauosto JOS, po to mažą gabaliuką praryja. Nebūtina kišti mėsos į šuniuko nasrus ir versti jį suėsti. Jis labai greit paima mėsą pats. Godūs šuniukai šeriami iš atskiro dubenėlio. Jeigu suniukai neėda, galima padėti truputį maisto ant grindų prie dubens. Tai paskatina juos ėsti stebėtinai greitai.
Iš pradžių šuniukui reikia duoti atitinkamai paruoštos mėsos vieną kartą per dieną, antras papildomas maistas turi būti pieniškas. Nerekomenduojama šuniukui duoti per daug žalios mėsos, nes jis išžįs mažiau motinos pieno ir sutriks -normali virškinamojo trakto veikla. Apie penktą šeštą savaitę šuniukas per dieną šeriamas keturis kartus pienišku maistu ir vieną kartą mėsišku. Nereikia per ilgai šerti šuniuką mėsos faršu. Pradėjus maitinti mėsišku maistu, po savaitės mėsą reikia pjaustyti smulkiais gabaliukais ar siaurom juostelėm, kurios prieš tai gerai išmušamos.
Kartais mėsą galima pakeisti virta žuvimi ar paukščių bei triušio virta mėsa.
Tuo metu kalė pradeda pavargti nuo savo šuniukų ir tikriausiai ji tik miegos su jais naktį, nors gali su malonumu praleisti su jais ir kelias valandas per dieną.
Po šešių savaičių šuniukams reikia duoti pagraužti rupių miltų džiūvėsių ir vieną kiaušinio trynį per savaitę ar dažniau, priklausomai nuo veislės. Didelių veislių šunims reikia duoti žuvies taukų ir kalcio priedų su vitaminu D. Jiems galima duoti mėsos dukart per dieną anksčiau, negu mažoms • veislėms.
Vyresnius negu aštuonių savaičių amžiaus šuniukus -reikia šerti kas tris valandas per dieną. Pirmasis, trečiasis ir paskutinysis šėrimai turi būti iš pieniškų produktų ir virtų kruopų, j vieną iš jų reikia įdėti kiaušinio trynį. Antrasis ir ketvirtasis šėrimai gali būti iš mėsos ir buljono su nedideliu kiekiu rupių miltų džiūvėsių ar virtų kruopų.

Kirmėlės
Šunyse parazituoja šešių rūšių kirmėlės, bet daugiausia išplitę askarides ir kaspinuočiai.
Visų veislių penkių šešių savaičių amžiaus šuniukus reikia dehelmintizuoti nuo kirminų invazijos. Norint pasiekti tikslą, tai reikia kartoti kelis kartus.
Jei šunys smarkiai apsikrėtę kirmėlėmis, simptomai akivaizdūs: kirmėlės išeina su išmatomis, vėmalais, tokių šuniukų pilvai išsipūtę. Šuniukai, turintys daug kirmėlių, suliesėja, kailis praranda blizgesį, oda pasidaro sausa, pleiskanota. Kirmėlėmis apkrėsti šuniukai dažnai viduriuoja, viduriavimas kaitaliojasi su vidurių užkietėjimu. Tai gali nuslopinti šuniukų augimą ir vystymąsi, nes vertingus baltymus ir mineralinius komponentus sunaudoja kirmėlės, o jų išskiriami produktai dirgina žarnyną. Pirmiausia šuniukai netenka B grupės vitaminų, ypač B12. Kartais šuniukai, užsikrėtę kirmėlėmis, suserga avitaminozėmis.
Turbūt nė vienas šuo neužauga be kirmėlių. Kai kurie šuniukai daugiau patvarūs šiems parazitams, kiti mažiau, bet kaip taisyklė, silpni šuniukai ir tie, kurie negaudavo pilnaverčio maisto, labiau linkę apsikrėsti kirmėlėmis, negu jų stiprūs broliai ir seserys. Šuniukai dažniausiai turi askaridžių. Kaspinuočiais būna apsikrėtę suaugę šunys.
Labai svarbu šuniukus dehelmintizuoti iki jiems sukaks penkios šešios savaitės. Svarbu todėl, kad vėliau kirmėlių lervos pradeda migruoti po šuniuko organizmą ir galų gale grįžta į žarnyną, kur ir tampa suaugusiomis kirmėlėmis. Būtent žarnyne jos padeda kiaušinėlius. Todėl labai svarbu šį procesą sustabdyti, ypač kalyčių, nes lervoms migruojant po kūną, dalis jų gali patekti į gimdos audinius ir ten likti. Jeigu taip atsitinka, išgydyti kalę praktiškai neįmanoma, visą savo gyvenimą ji bus kirmėlių nešėja. Antihelmintiniai preparatai išvarys iš jos suaugusias kirmėles, tačiau jų lervos organizme liks.
Yra pakankamai daug antihelmintinių preparatų, bet reikia pasitarti su veterinarijos gydytoju, kurį vaistą naudoti konkrečiai kalei ir jos šuniukams. Nors kalytė gali būti dehelmintizuota tinkamu laiku ir lervų migracija organizme bus nutraukta, bet tai dar nereiškia, kad ji neapsikrės dar kartą.
Kaspinuočiais šunys apsikrečia nuo blusų, taigi galima suprasti, kodėl reikia naikinti blusas. Paprastai šunys apsikrečia blusomis nuo kitų šunų, o jeigu kaime – nuo žiurkių, ežių ir kitų gyvūnų.
Jei šunys turi kaspinuočių, juos pastebėsime išma-tose. Jie panašūs į ryžius ar į agurkų sėklas. Askarides atrodo <aip ilgi pilkšvai balti kirminai. Šuniukams, kurie turi daug kirmėlių, gali būti traukulių. Mūsų laikais neturėtų būti kirmėlių. Jei šunys gyvena vietovėje, kur kirmėlių atsiradimas tikėtinas, reikia reguliariai, kartą per mėnesį, atiduoti išmatas ištirti .‘eterinarijos gydytojui ir aptikus kirmėlių tuoj pat imtis priemo¬nių.
Anksčiau dehelmintizacija buvo gana pavojinga, nes prieš tai šunims neduodavo kelias valandas ėsti. Dabar šito nereikalaujama, bet reikia atsiminti, kad vaistai stiprūs, ir jeigu jie pakankamai veiksmingi, kad sunaikintų kirmėles, nėra naudingi ir šuniukams. Veterinarijos gydytojo paskirtos antihelmintinio vaisto dozės negalima viršyti.

Šuniukų dehelmintizacija
Ši procedūra priklauso nuo naudojamo preperato. Kokį antihelmintinį vaistą benaudotume, būtina, kad šuniukas gautų tikslią jo dozę. Vartojimo instrukcija pridedama prie visų antihelmintinių vaistų. Reikia visada atsiminti, kad per didelė vaistų dozė gali sukelti mažo šuniuko mirtį. Todėl atsargumo dėlei reikia dar kartą pasverti šuniuką, patikrinti, ar teisingai suprastos vaisto instrukcijos rekomendacijos ir veterinarijos gydytojo nurodymai, dar kartą apskaičiuoti preparato dozę. Kad visa vaisto dozė patektų į šuniuko burną ir jis ją prarytų, geriausia turėti padėjėją, kuris duodant vaistus palaikytų šuniuką.
Priklausomai nuo šuniuko svorio, gali prireikti padalinti tabletę tiksliai į dvi, keturias ar šešias dalis. Bet dažniausiai dalijama tabletė subyra. Tokiu atveju ją reikia įdėti į sulenktą popieriaus lapą ir smulkiai sutrupinti. Tabletę lengva sutrupinti padėjus tarp dviejų šaukštų ir suspaudus. Po to miltelius reikia išlyginti ant popieriaus lapo ir peiliu padaryti iš jų stačiakampį. Galima su liniuote pažymėti pieštuku reikalingas dalis – viena ketvirtoji, viena aštuntoji ir t.t. Po to peiliu reikia atskirti dalis vieną nuo kitos, supilti į skirtingus švarius popierėlius. Ant jų reikia iš anksto užsirašyti vaisto pavadinimą ir kuri tai vaisto dalis.
Kai kas beria miltelius šuniukui ant liežuvio ir po to nedelsiant duoda ko nors užgerti. Miltelius supilu į mėsos ar sviesto gabaliuką. Bet vis dėlto nesiūlau vaistų maišyti su maistu.
Antihelmintinius vaistus duodame dukart su dešim¬ties dienų pertrauka. Gydymo metu reikia atidžiai stebėti, kad šuniukas neišspjautų vaistų ar neišvemtų. Tuo atveju bus sunku nustatyti, kiek vaistų pateko į skrandį. Jeigu šuniukui duodame tabletę, šuniukas gali ją nustumti į šalį, už žando. Po to jis ją išspjauna.
Trijų keturių savaičių amžiaus šuniukai dažniausiai miršta nuo helmintozės. Tai įvyksta dėl to, kad didelis kiekis askaridžių praktiškai užkemša žarnas. Kraštutiniais atvejais kirmėlės gali prakiurdyti žarnyną, ir šuniukai žūsta nuo peritonito. Jeigu duodame vaistus labai mažiems šuniukams, pavyzdžiui, trijų savaičių, geriausia naudoti skystus ar emulsijas /pvz., PIRANTELIO suspensija – kombantrinas/. Skysti prepara¬tai pranašesni – juos galima duoti pipete ar švirkštu be adatos (ir labai tiksliai išmatuoti), galima duoti su nedideliu kiekiu : pieno ar kefyro, reikia tik žiūrėti, kad viskas būtų suėsta.
Kirmėlės išeina per 24 valandas. Vaistus kiekvienam šuniukui reikia duoti atskirai, kad išvengtume baisios klaidos, kai vienas šuniukas gali gauti dvi dozes, nes ėda godžiai, o kitas nei vienos, nes tingi ir jam nieko nebelieka.
Davus vaistus šuniukus reikia atidžiai stebėti. Kai tik kirmėlės išeina, jas reikia surinkti ir sudeginti, kad šuniukai -neapsikrėstų antrą kartą. Po atjunkymo šuniukams reikia padaryti galutinę dehelmintizaciją ir po to nereikia jiems leisti žįsti motiną.
Po šuniukų deheimintizacijos labai svarbu gerai išvalyti patalpą. Gera ir pigi priemonė – karštas vanduo ir druska. Medines konstrukcijas po kiekvienos vados rekomenduojama apdeginti litavimo lempa. Gruntinės pasivaikščiojimo aikštelės, ypač žemės, gali būti apkrėstos kirmėlių lervomis ir Kiaušinėliais, nors betoninės irgi ne geresnės, nes kiaušinėliai išsilaiko ant betono.
Namuose, kur kartu su šuniukais gyvena ir vaikai, labai svarbu saugotis, kad vaikai neapsikrėstų kirmėlėmis. Nors ir labai mylite savo šuniuką, nereikia jo bučiuoti ar leisti jam laižyti savo veidą. Nuo to galima apsikrėsti. Prieš keletą -etų buvo kilusi panika dėl kaspinuočių pavojaus žmogui. Buvo minimi vaikų aklumo atvejai, apsikrėtus kaspinuočiais. Deja, taip gali atsitikti. Jeigu šunys su šuniukais laikomi :-karnomis sanitarinėmis sąlygomis ir reguliariai dehelmintizuojami, vargu ar tai atsitiks. Šuniukams negalima leisti laižyti veido, ypač burnos, ir jeigu po žaidimų su šunimis plausite rankas, apsikrėsti galimybė nedidelė.
Svarbiausia problema – šunų išmatų pašalinimas. Reikia stebėti, kad šunys nesituštintų smėlio dėžėse vaikams. vaikai gali paliesti šuns išmatas, po to liesti burną ir taip atsikrėsti. Šunų išmatas reikia šalinti nuo takelių, žolės ir žaidimų aikštelių. Jei ten žaidžia ir vaikai, ir šunys, reikia tikrinti teritoriją dukart per dieną.


Šuniukų žūties grėsmingas ratas

Apie 80% visų per tris pirmas gyvenimo savaites mirštančių šuniukų pražudo infekcijos. Stiprūs šuniukai yra atsparūs ir išgyvena, bet jei naujagimis iš pradžių prastai kvėpuoja ir žinda, jis gauna mažiau kalės krekenų, negu gimęs stiprus šuniukas. Šios gyvybei svarbios krekenos turi antikūnų, kovojančių su infekcijomis, ir medžiagų, reguliuojančių skrandžio veiklą. Kuo mažiau šuniukas žinda, tuo jis gali būti stipriau atakuojamas infekcijos. Netrukus šuniuko skrandis nustoja normaliai veikti ir liga progresuoja, nes šuniukas daugiau negali virškinti maisto. Pablogėjus bendrai būklei širdis plaka lėčiau, kraujas cirkuliuoja silpniau ir šuniukas atšąla. Jam skauda skrandį ir skausmas gali būti toks stiprus, kad sukelia šoką. Gęstanti energija eikvojama cypimui ir nuolatiniam šliaužiojimui. Motina išmeta šuniuką, ir jis miršta.

Profilaktinės priemonės
Didelį pavojų šuniukų gyvybei sukelia streptokokai. Pirmą ar antrą rujos dieną reikia paimti tepinėlį, nes infekcijos nešėja gali būti kalė. Makšties tepinėlio analizę reikėtų pakartoti ir po sukergimo, nes kalė gali apsikrėsti kergimo metu nuo patino. Jeigu pasėlis streptokokams (ir stafilokokams) bus teigiamas, reikia nekergti, o jeigu kalė jau sukergta, ją reikės gydyti tokiais pat stipriais preparatais, kaip ir nesukergtą.
Kai kurie veisėjai duoda paskirtas antibiotikų profilaktines dozes savo patinams ir kalėms tris dienas iki kergimo ir tris dienas po kergimo. Po kalės šuniavimosi būtina atlikti makšties tepinėlio analizę.

Šuniuko atgaivinimas
Mano metodas netinka, kai šunį ištinka traukuliai, kraujo išsiliejimas arba širdies priepuolis. Bet aš esu išgelbėjusi daugelį šuniukų, buvusių kolapso būklėje ir mirštančių nuo žarnyno infekcijos.
Šuniukas kolapso būklėje paprastai guli išsitiesęs ant šono, jo ausys užsilenkusios atgal, jis šaltas, beveik nekoordinuoja judesių, galva atmesta į šoną ar atgal. Šuniukas gali būti be sąmonės ar pusiau be sąmonės.
Neatidėliotina pagalba, kol iškviesite veterinarijos gydytoją – kuo greičiau sušildyti šuniuką. Po to reikia trinti šuniuko sprandą prieš plauką ir nenustoti su juo kalbėti, judinti jį, kad jis neužmigtų. Reikia duoti pauostyti amoniako. Į tai jis paprastai reaguoja iškišęs liežuvėlį iš pasibjaurėjimo, jei tik ne visai miršta. Tuo momentu ant liežuvėlio reikia užlašinti vieną du lašus (ar daugiau, priklausomai nuo šuns dydžio) Konjako.
Jei kvėpavimas pasunkėjęs, padarykite dirbtinį kvėpavimą, jei širdis plaka silpnai ir lėtai – suspauskite krūtinės ląstą kas pusė sekundės (po dvidešimt suspaudžiančių judesių).
Po kelių minučių vėl duokite pauostyti amoniako ir lašinkite ant liežuvėlio konjako. Taip kartokite kelis kartus. Atminkite, kad amoniakas ir konjakas gali nuslopinti širdies plakimą, todėl nereikia jais piktnaudžiauti, bet kiekvienas atskiras atvejis reikalauja veikti pagal situaciją, pagal galimybes.
Kuo greičiau duokite šuniukui stiprios kavos su gliukoze – tai stimuliuoja širdies darbą. Jei šuniukas neteko daug vandens, galima suleisti po oda fiziologinio tirpalo.
Šuniuko atgaivinimas gali pareikalauti jūsų pastangų kelias minutes arba kelias valandas. Kai tik atsistato normali
kraujo cirkuliacija, visiškai negyvas šuniukas tampa vėl normalus, be visų ką tik patirto kolapso požymių. Kai sugrįš judesių koordinacija, pasikeis ir šuniuko poza – jis gulės susirietęs į „kamuoliuką“ – įprastoje šuniukams pozoje.
Kai tik šuniukas visiškai atsigauna, jam reikia leisti ramiai pailsėti ir pamiegoti. Be abejo, šunį reikia kuo greičiau parodyti veterinarijos gydytojui.

Užburtas gėrimas.

Šunį ar šuniuką kolapso būklėje, net jei jie be sąmonės, galima kelias sekundes per skrandžio zondą pamaitinti vadinamu „užburtu gėrimu“.
Mišinys susideda iš pusės puoduko stiprios kavos, arbatinio šaukštelio gliukozės ir pusės arbatinio šaukštelio konjako.
Mišinys veikia stebuklingu būdu – po dešimties minučių be sąmonės rastas šuniukas bėgios lyg nieko nebūtų atsitikę.
kraujo cirkuliacija, visiškai negyvas šuniukas tampa vėl normalus, be visų ką tik patirto kolapso požymių. Kai sugrįš judesių koordinacija, pasikeis ir šuniuko poza – jis gulės susirietęs į „kamuoliuką“ – įprastoje šuniukams pozoje.
Kai tik šuniukas visiškai atsigauna, jam reikia leisti ramiai pailsėti ir pamiegoti. Be abejo, šunį reikia kuo greičiau parodyti veterinarijos gydytojui.

Nėštumo kalendorius

Nėštumo kalendorius internete

Nėštumo kalendorius internete

Nėštumo kalendorius internete

Be Sociable, Share!

One Response to “Šunys ir jų veisimas” Chilleri Charmar

  1. Simona says:

    Maltos bišonė 1 metų amžiaus po mėnesinių padidėjo lyties organas. Kraujavo daugiau nei 2 sav. Ar tai normalu?

Komentuoti