Kelionė su šunimi į Rumuniją

Kur palikti šunį per atostogas? Beveik kiekvienam turinčiam keturkojį draugą iškyla tokia dilema. Pasiimti su savimi! Šįkart mes pasirinkom tokį variantą. Tiesa, namuose palikome katiną, jis saugos „turtą“.

 

Išplėšus laisvą savaitę iš darbų, ekspromtu kilo mintis lėkti automobiliu kur nors kur dar niekada nebuvom, gal šiek tiek netradiciškai, gal šiek tiek avantiūriškai. Nusprendėme keliauti į nepažintą ir kiek egzotišką Rumuniją. Tiesa, kilometrų iki rumunų žemės daugoka (virš 1500 km) ir galbūt šuniui per sunku bus iškęsti dėžutėje, bet šiuo metu panelė Čelė po rujos vaidina besilaukiančią, todėl daug miega – pamiegos dėžėje, kurioje vežamės visada, nes palaidas šuo automobilyje – neatsakinga ir pavojinga…

Taigi, pirmoji kelionės diena prasideda ankstyvu apsilankymu pas veterinarą. Būtinai reikia užsidėti antspaudą į šuns Euro pasą, kad jis sveikas. Kaip visada – šiek tiek šuniškos panikos įeinant į veterinarinę ir didelis džiaugsmas išeinant. Veterinaro autografas kainavo 15 lt.

Pirmos dienos kelionės tikslas – įveikti visą Lenkiją ir susirasti nakvynę kuo arčiau kelionės tikslo. Pravažiavus Lietuvos sieną sustabdė pasieniečiai, tačiau šunimi nesusidomėjo ir patikrino tik žmonių pasus. Tas pats vyko visos kelionės metu visuose pasieniuose, kuriuose sustabdydavo.Šuo iki pirmos nakvynės vietos Slovakijoje sėkmingai atlaikė 900 km kelionę automobiliu. Tik tuo metu, kai pildėme kurą, valgėme ar patys stodavome apsilankyti „pas nykštukus“, porai minučių išleisdavome atlikti reikaliukų .

Slovakijos Svidniko mieste pavakarieniavome picerijoje, į kurią mielai įleido su šunimi ir dar atnešė vandens. Tiesa, pats miestelis pramoninis ir visiškai nevertas dėmesio, tiesiog buvo pats metas miegoti. Į sovietinį bendrabutį primenantį viešbutį taip pat įleido su šuniuku be jokių papildomų klausimų.

Ankstų kitos dienos rytą pavedžioju šunį ir traukiam toliau. Nors per Slovakiją teko pravažiuoti tik 110 km, tačiau policijos buvom sustabdyti du kartus. Vieną kartą patikrino ar turime kelių vinjetę, kitą – už viršytą greitį. Jei teks kada važiuoti – saugokitės. Policija turi slaptus postus, iš kurių perduoda informaciją toliau stovinčiam kolegai.

Sėkmingai kirtę Vengrijos kampelį, 12 val. dienos jau pasiekiame Rumunijos sieną. Pirmieji Rumunijos vaizdai šiek tiek šokiruoja- link sienos juda 3 arklių traukiami dengti čigonų vežimai. Kaip iš filmų! Pakelėje riogso apleisti milžiniški gamyklų pastatai.

Pasukame į pietryčius nuo Oradėjos link Sibiu. Ir patenkame į nuostabaus grožio kalnus ir dar neregėto baisumo kelius. Tarptautinis kelias serpantinais su aptrupėjusiais šonais ir nuo karščio išsipūtusiomis asfalto pūslėmis krato šunį dėžutėje taip, kad jam tenka gulėti ant šono įsispyrus visomis keturiomis į sieną.

Pakeliui kaitaliojasi kalnų bangos ir į vientisą sieną susijungusių kaimelių vaizdai. Įvažiavus į miestelį, visoje gatvėje nerasi plyšio nė katinui praeiti. Tiesa, katinų ir nesimato, tik palaidi šunys, palaidos karvės, vištos ir arkliai. Lyg skelbtų – laisvė gyvūnams! Tik avis piemenys gano, o gal avys juo gano….

Pagaliau pasiekiame Sibiu. Šis miestas 2007 metais buvo Europos kultūros sostinė, o jo senamiestis žurnalo „Forbes“ buvo išrinkas kaip 8-tas labiausiai idiliškas Europos miestas gyventi. Tikriausiai todėl ten pilna centrinė aikštė benamių šunų. Gal ir jie skaito „Forbes“….

Tiesa, apie benamius šunis. Jų pilna visur! Net aukštai kalnuose esančioje vienišoje apgriuvusioje ir tik turistų lankomoje pilyje radome du. Vietinis rumunas pasakojo, kad jie tampa didelė problema, nes siaubingai dauginasi ir net pasitaikė atvejų, kai susibūrę į gaujas užpuolė ir sudraskė žmones. Kaip ten bebūtų, mums pasitaikė tik liesi, kaulyjančiomis maisto akytėmis šunys. Kai kurie net reaguodavo į atbaidantį „Fu!“.

Taigi, apibėgame Sibiu, nenuskęstame eidami melagių tiltu, nors pagal legendą melagėliai ten įgriūt turėtų, o kas gi nemeluoja nors kartais; ir su savo nebenamiu ir vienu iš nedaugelio už pavadėlio vedžiojamu šunimi keliaujame toliau.

Sibiu buvome užsukę į vieną žavų pensionatą paklausti ar įleistų su šunimi, tačiau mūsų nepriėmė. Todėl nusprendėme važiuoti arčiau kalnų ir paieškoti labiau draugiškos šunims vietos. Galbūt net išsitrauktume savo palapinę. Rumunijoje galima statytis palapinę kur tik nori, jei tai nėra  nacionalinis parkas. Palapinių matėme gausybę ir pačiose neįprasčiausiose vietose, pradedant greitkelio pakraščiu ir baigiant kalnų viršukalnėmis…

Vingiuodami pačioje Fagarašo kalnų pašlaitėje esančiu žavingo kaimelio keliuku, radome mielą pensionatą su atskirais nameliais. 60 lėjų (45 litai) – vienas nameliukas. Su šunimi priėmė ir į savo restoraną, net vandens atnešė. Tiesa, naktis čia šuniui nebuvo rami. Sutemus staugė mūsų pensionato ir visi likę kaimelio šunys. Girdėjome, kad jie taip elgiasi kai į kaimą ateina meškos…. Kas ten atėjo nežinau, tačiau kaimynų lenkų prie namelio paliktas šiukšlių maišelis buvo sudorotas į skutelius.

Ankstų rytą, kylant iš už kalno saulei, keliaujam toliau. Pagal draugų rekomendacijas pasukame 7C keliu link Curtea de Arges.

Gamtos grožis neišpasakytas! Kalnai į tolį bangomis nueina, serpantinai vingiuoja taip kaip tik fantazija leidžia, tarpeklių gilumas net  svaigina, o užkilus į kalną – tyvuliuoja smaragdo spalvos ežerėlis.

Sutikome dar vieną keliauninką.

Čelė patikrino vandens temperatūrą, bet giliau lipti nesiryžo. Tuomet nuėjome išgerti rytinės kavos į restoranėlį, kuris atrodė lyg iš sapno. Nors ant įėjimo ir kabėjo ženklas “šunims draudžiama”, tačiau personalas neprieštaravo, kad praeitume į terasą.

Iš ten pasimėgavom kalnų viršūnėje ganomų avių, skaidraus vandens bei ežere plaukiojančių žuvų vaizdais.

Iš tos vietos į kalnus su kuprinėmis kilo italų senjorų būrelis… Na, į kitą kalno pusę jų pasiimti išvažiavo autobusiukas.

O mes po fotosesijos keliaujame toliau savo automobiliu. Atsargiai aplenkiame pakelėje stoviniuojančius arklius.

Mes grožimės vaizdais per langą, o šuo dėžutėje nuobodžiauja. Norėdama dėmesio, iškišdavo nosį pro groteles ir nagais pragrodavo posmelį kitą metaline “arfa”. Ji nė nenutuokė kas jos laukia…

Rumunijoje buvę pažįstami minėjo, kad aukštai aukštai kalnuose, pasiekiama tik begaliniu skaičiumi laiptelių, slepiasi tikroji Drakulos pilis. Tačiau pamačius laiptelių kiekį tik nedaugelis ryžtasi užlipti. Mes buvom pasiryžę! Taigi, šunie, marš į viršų – 1480 laiptukų! Beje, atgal grįžti taip pat teks. Karštis ir virš kalno slenkantis juodas debesis ūpo nesugadino.

Prašome pasigrožėti vaizdeliu nuo Poenari pilies.

Tiesa, ją statė ne tas Drakula iš romano ar filmo, tačiau jo „prototipas“, tikrasis Rumunijos valdovas Vladas Drakula, apie kurį daugiau galite rasti Vikipedijoj. Paminėsiu tik tiek, kad jis turėjo vienintelę bausmę visiems nusikaltėliams. Ar tai būtų išdavikas, ar vagis, ar žudikas – jis gaudavo mirties bausmę, tik vieni “švelnesniu” galvos nukirsdinimo būdu, kitiems tekdavo kiek žiauresnis būdas -  pasėdėti ant kuolo.

 

Keliaujam toliau iki Curtea de Arges. Čia randame nuostabią episkopalinę bažnyčią, kadangi ji yra vienuolyno kieme – šuo lieka mašinoje, medžio pavėsyje, o mes – bėgte pasigrožėti. Kad ši bažnyčia stovėtų, princas Manole paaukojo net savo žmoną

Išeinant mus apspito 3 čigonėlės, dejuodamos itališkai „mangiare“ (valgyti) ir trindamos rankomis pilvus, nors neatrodė nei alkanos, nei benamės, nei labai lieknos.

Važiuojant toliau per kalnus matėme ir migruojantį čigonų „miestelį“ – 30 vežimų su visa savo manta keliaujančių į kitą amžinai laikino gyvenimo vietą. Vežimuose malėsi vaikai, šunys. Jie stojo pakelėse, kelių vežimų ekipažai supuolę per tvorą iš sodų rinko obuolius. Beje, čigonų mažieji vaikai visada tokie murzini ne veltui. Čigonai tiki, kad taip jų vaikų nenužiūrės bloga akis. Štai kodėl jų niekada neprausia.

Kita nakvynės vieta pasirinkome kurortinį miestelį, iš kurio galima pakilti į kalnus, į daugiau kaip 2000 m aukštį. Mūsų išsirinktas 4 žvaigždučių viešbučio dvigubas kambarys su pusryčiais tekainavo 180 lėjų (145 lt.)! Kad priimtų šunį, administratoriui teko skambinti savininkui. Pridėjęs dar 10 lėjų, jis sutiko su sąlyga, kad šuo kambaryje nepridarys nuostolių. Žinoma, nepridarė!

Ryte atstovėjome 1 valandos eilę, nes keltuvas kelia tik po 20 žmonių kas 15 minučių. O nuo ten atsivėrė vaizdas į visas puses! Svaiginančiai aukšti kalnai pasitiko mus verčiančiu iš kojų vėju ir smėlio kruša. Čelę dėl viso pikto laikiau pririštą, nes buvo panašu, kad ją neša… Nuo baisaus vėjo pasislėpėm už gamtos sukurtos skulptūros. Dėl tokio skersvėjo čia neauga nei vienas medelis….

Pasigrožėjus vaizdais po pusvalandžio vėjas liovėsi, saulė sušildė ir mes patraukėm į kitą viršukalnės pusę. Ten dar gražesni vaizdai! Na, šuniui jie, panašu, visai nerūpėjo…

Šios dienos tikslas buvo pasiekti lankomiausią turistų Rumunijos miestą Brašovą, prieš tai aplankant Sinajos karalių rūmus. Į karalių rūmus su šunimi, žinoma, neįleidžia, o ir mašinoje tvyrant 34 laipsnių karščiui palikti jo nebuvo negalima, todėl rūmus aplankėme pakaitomis. Jie tikrai verti dėmesio.

Viskas šiuose karalių rūmuose išlikę kaip buvę, nuo šaukštų iki vargonų. Įspūdinga! O ir veda tik grupėmis su gidu, todėl kartu gauni ir krūvą informacijos.

Kol mes rūmuose, Čelė susipažįsta su akmeniniais giminaičiais.

Vakarop pasiekiam ir Brašovą, kuriame planavom atsipūsti nuo kasdienio važiavimo ir susirandam svečių namus dviems naktims. Į du svečių namus dėl šuniuko nepatekome, tačiau trečiuose, esančiuose pačioje senamiesčio širdyje, įrodę azijietiško gymio šeimininkei, kad Vakarų Škotijos baltasis terjeras nepalieka po savęs plaukų kalno ir yra išauklėtas „nedrėkinti“ kilimų, bei nemiegos lovoje, kambarį gavome. Apie miegą ant lovos, tiesa, mes pamelavome, bet kadangi ant Sibiu melagių tilto neplanavom grįžti – mat jį galas… Labai jau norėjosi šioje mieloje vietelėje apsistoti, juolab, kad ji pačiame senamiestyje ir tekainuoja 120 lėjų (100 lt.).

Na, o Brašovas tikrai ne veltui lankomiausias turistų miestas. Kalnų apsuptyje jaukiai įsitaisęs senamiestukas siauromis gatvelėmis. Mes užlipom į buvusios gynybinės pilies kalną, kurioje šiuo metu restoranas. Beje, Čeušesku režimo laikais čia buvo įsikūręs kalėjimas, kuriame kankino režimui nepalankius žmones…

Tada užkilom į kitą kalną nuo kurio atsiveria senamiestis ir kita kalno pusė. Į keltuvą šunis draudžiama vestis, bet  kadangi mūsų šuo mažas ir jį galima palaikyti rankose tai dėdė neprieštaravo.

Bet ant kalno šuo jau vilkosi paskui, nes karštis atėmė visas likusias jėgas.Todėl, kai užsukom papietauti į gurmanišką senamiesčio restoranėlį, Čelė smigo čia pat po stalu. Net pakvipus spagečiui su prosciuto kumpiu ir aguonomis bei dieviško skonio salotoms su ožkos sūriu, nereagavo. Vandens šuniui atnešė ir šiame restorane.

Svečių namų šeimininkė pasiūlė mums pasinaudoti kiekvieną dieną 18 val. vykstančia nemokama ekskursija, tiesa, kaip paminėjo gidas – „donations are welcome“. Palikę šunį laukti mūsų vėsiame kambaryje ant palangės, pasinaudojom šia paslauga. Vietinis vaikinas smagiai apvedė rumuniškąja miesto dalimi, nes pats senamiesčio centras anksčiau priklausė tik vokiečiams.

Beje, gidas pasakojo, kad čigonai yra didelė problema jų šalyje, nes nenori vesti vaikų į mokyklas, net kai jiems mokami už tai pinigai. Pagrindinėje miesto aikštėje sutikome vienintelį vestuką per visą kelionę.

Grįžus beveik po trijų valandų, šunį radom sąžiningai laukiantį ant palangės.

Kitą dieną jau pakeliui namo užsukam į Unesco saugomą Sigishoaros miestą. Pasigailėjom, kad nebeturim laiko čia užtrukti ilgiau, nes tai nepakartojamo grožio senamiestį turintis miestas…

Iš viso kelionėje įveikėme 3489 km. Šuo išbandymą atlaikė lengvai. Nori jis to ar nenori – kitais metais kur nors važiuos ir vėl kartu su šeimininkais. :)

(Spustelėjus ant pirmos nuotraukos -peržiūrėsite visą straipsnio galeriją)

Laura SF

Be Sociable, Share!

6 Responses to Kelionė su šunimi į Rumuniją

  1. Audra says:

    Super reportazas, aciu, idomu buvo paskaityt ir paziuret.

  2. Agne says:

    Fainos nuotraukos bei kelionės aprašymas :) Šaunuolė Chelle!

  3. Edita+Šerita+Preila+Jūra says:

    Pasijutom lyg Rumunijoje. Labai gražios nuotraukos

  4. paule-saule says:

    Aciu Laurut uz fantastiska pasakojima – besigrozedama ispudingais vaizdais, pasijutau lyg ten pabuvus :) . Super istorija ir foto reportazas :)

  5. BU says:

    Dėkui! Visi norintys kitais metais priimami į grupinį keliavimą su šunimis!! :) ))))

  6. bangabanga says:

    saunus reportazas ! vaizdai ispudingi ! jus saunuoliai :)

Komentuoti