Kelionė automobiliu su Mr. Forsu

Kur palikti savo keturkojį mylimuką? Turbūt ne vienam šuns augintojui, artėjant atostogų metui, kyla tokia dilema. Kadangi pernykščių atostogų kelionė su augintiniu praėjo sklandžiai, šiais metais taip pat nusprendžiama važiuoti tryse: du šeimininkai ir kaip viena draugė pasakė- žvaigždė Mr. Forsas.

Pirminis atostogų planas buvo vienoks, bet pasikeitus tam tikroms aplinkybės atostogų planas pasikeičia ir buvo suplanuotas per porą vakarų – vykstame į Kroatiją  vaizdingu maršrutu palei Adrijos jūros pakrantę ir pasieksime Dubrovniką. O ir pradinis planas išvykti pirmadienio rytą pasikeitė šeštadienį vakare, tad visi daiktai buvo greitai supakuoti ir startavome sekmadienio rytą. Kelionė prasidėjo nuo apsilankymo pas veterinarą – uždėjo visus reikiamus antspaudus į Forso Euro kelionės pasą, ir mums pasisekė – antspausdas nieko nekainavo, valio! Forso boksas, automobilinės petnešos – viskas vietoje, kelionė bus saugi, tad startuojam.

Pirmos dienos kelionės tikslas – įveikti visą Lenkiją, ir vakare susirasti nakvynę netoli pasienio, ką sėkmingai ir įvykdėme.
Lenkijos pasienis – ir iškart sustabdė pasieniečiai, paprašė atidaryti mašinos bagažinę, bet tuom viskas ir baigėsi. Nei mūsų pasai, nei Forsas jiems buvo visai neįdomūs. Beje, visos kelionės metu pasieniečiams Forsas nebuvo įdomus, nors teko pravažiuoti ne vieną postą – nes Kroatija nors ir įstojo šiais metais į EU, bet yra ne Šengeno zonoje – tad reikia praeiti pasų kontrolę, o ir norint pasiekti Dubrovniką reikia pravažiuoti mažą Bosnijos ir Hercogovinos atkarpą. Forsas mašinoje jautėsi puikiai, beveik visą laiką miegojo, tik trumpam stabtelėję jį pavedžiodavom. Pirmą kelionės nakvynę praleidome Lenkijos viešbutyje, kurio iš anksto nerezervavome, bet nekilo jokių problemų dėl šuns.

Kitą rytą gan anksti startuojame ir traukiame link Austrijos, nes nusprendėme prailginti kelionės maršrutą ir pasišvečiuoti Halštato (Hallstatt) miestelyje, kuris įsikūręs kalnų papėdėje prie ežero tokiu pat pavadinimu, beje šis miestelis yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, ir taip pat, įveikti Grosgloknerio Alpių Didyjį kelią (Gross Glockner High Alpine Road) ir priartėti prie aukščiausios Austrijos viršukalnės.
Kai vis labiau artėjame prie tikslo atsiveria nuostabūs vaizdai, tad trumpam sustojome įkvėpti gaivaus oro.

Kiek atsikvėpę, ir pravažiavę ne vieną miestuką, kurie įsikūrę aplink kalnų ežerus, pasiekiam savo tisklą Hallstatt. Gan lengvai ir be didelių problemų susirandame kempingą ir ten įsikuriame, su Forsu priima be jokių klausimų, aišku už augintinį tenka sumokėti papildomai. Vaizdai aplink įspūdingi, nes iš visų pusių supa kalnai. Gan greitai įsikūrę, išeiname pasivaikščioti. Aplink pūpso didingi kalnai, ir didžiulis ežeras, bet miestukas dvelkia ramybe, turistų nedaug. Niekur neskubėdami vaikčiojome palei ežero pakrantę ir grožėjomės vaizdais tiek iš apačios, tiek iš viršaus.

Šitaip auginami medžiai beveik prie kiekvieno namo.

Sulaukėme kol saulė nusileido, nes naktinis Hallstatt taip pat nuostabus.

Naktis buvo šalta, o ko ir norėti, kai aplink vien kalnai, ežerai ir visur drėgmė. Net Forsas, kuris šiaip niekada nelinkęs miegoti kur šilčiau – pvz. po kaldra, tai paryčiui mielai prisispaudė prie manęs miegmaišyje (kažkaip tilpome). Ryte papusryčiavome ir startavome toliau link Zell em See miestuko, kad pasiektume Alpių kalnus ir Alpių Didyjį kelią. Startavome nuo Fush miestuko link Heiligenblut. Nusipirkę bilietą lengvajam automobiliui už 33 eurus, startavome.

Sutikome gan nemažai dviratininkų-turistų, vieni mynė pedalus su visa savo manta, kiti be – greičiausiai mašiną palikę stovėjimo aikštelėje, turbūt bandė savo jėgas, nes kelio kalniukai visai visai nemaži. Beje, šis kelias būna atidarytas tik šiltuoju laiku, žiemai jis yra uždaromas, o ir vasaros metu jį gali uždaryti, jei bus manoma, kad oro sąlygos yra labai blogos ir važiuoti pavojinga. Pats kelias nėra ilgas, apie 50 km, tačiau eina per aukščiausias Austrijos kalnų viršūnes, pati aukščiausia Grostgloknerio 3798 m.

Sunku žodžiais perteikti visą kalnų grožį, tai bent šiek tiek atspindi nuotraukos, bet ir jos neperteikia viso nepakartojamo jausmo didingumo, kelių vingių ir jausmo, kad stovi kažkur prie nuostabios bedugnės, nes kartais pažvelgus pro mašinos langą žemyn – pasidarydavo net nejauku. Kelyje yra 12 sustojimo aikštelių, kur galima atsikvėti ir grožėtis vaizdais, ar bandyti pagauti kokį debesėlį.

Pakilus jau aukščiau, turėjome galimybę pasimėtyti sniego gniūžtėmis! O vietomis sniego tiek daug, kad net neįtikėtina. Forsas buvo kiek nustebęs pamatęs sniegą, juk vasaros vidurys – liepos mėnuo.

Staigūs posūkiai ir daugumoje vietų kelias be atitvarų tikrai priversdavo trumpam sulaikyti kvėpavimą.

Prie įvažiavimo punkto buvo tikrai karšta, apie 30 laipsnių karščio, o pavažius tik keletą kilometrų temperatūra nukrito ir teko traukti šiltesnius megztukus, nes 2428 m aukštyje buvo tik 11,2 laipsnių šilumos.

O bet tačiau, aplink plaukiojo ne šiaip debesys- Alpės mus pasveikino ne tik lietumi, bet dar ir ledukų pabėrė iš dangaus! Tad vienoje iš viršūnių ilgai neužsilaikėme ir judėjome toliau, link aukščiausios.

O netoli aukščiausios viršukalnės sutikome ir bebrų, gerai kad jie buvo mums nepasiekiami, nes Forsas būtų mielai juos sumedžiojęs.

Svaiginančiai žydros spalvos užtvanka.

Aukščiausia Austrijos viršukalnė – Grossglockner 3798 m.

Leidžiantis žemyn, sustojome dar vienoje apžvalgos aikštelėje, kur kalnai, ežeras ir kriokliai tiesiog kvieste kviečia pasivaikčioti ir kiek užtrukti.

Maršrutą baigėm gerokai po pietų. Po praeitos nakties nusprendėme, kad būtų gerai susirasti  nakvynę ne tarp kalnų, kad vėl nereiktų naktį drebėti iš šalčio – vakaro tikslas įveikti kalnus ir atsidurti Italijoje kuo arčiau jūros. Forsas po dienos įspūdžių saldžiai miegojo bokse. Pravažiavom kalnus ir pasiekėm nedidelį Italijos miestuką netoli Triesto. Nors jau buvo 22 val., mus priėmė į kempingą – ir net nebuvo jokio papildomo mokesčio už augintį. Kempingas ant jūros kranto, tad ryte nuskubėjome mėgautis atostogomis- visi prie jūros! Vanduo šiltas, saulutė kepino, o Forsas iš tos laimės elgėsi kaip paleistas nuo grandinės – bėgiojo, voliojosi, kandžiojo vandenį ir smėlį, vėl bėgiojo, vėl maudėsi ir taip visą dieną, bet vakare po pasivaikščiojimo tiesiogine ta žodžio prasme – „nulūžo“. Kempinge sutikome nemažai turistų  taip pat keliaujančių su šunimis, sutikome ir vestuką, tik vargšiukas nei apkirptas nei iššukuotas, tad Forsas buvo tikra pažiba. Beje, prie jūros nesulaukėme nė vieno burbtelėjimo dėl maudynių su šunimi, aišku nebuvome tokie nagli, ir paėjome 100m nuo pagrindinio paplūdimio.

Dienelę atsikvėpę keliaujame toliau – į Kroatiją.
Pasienio kontrolė – paduodame savo ir Forso pasus, tai pastarojo net neatsivertė ir nepažiūrėjo. Maršrutas palei pakrantę tikrai nuostabus: kalnai, jūra, salos, tad važiavome pasigrožėdami ir neskubėdami. Vakarop pasiekėme Zadarą ir dar pavažiavę apie 20 km susirandame kempingą, kur vėl be jokių papildomų klausimų ar reikalavimų priėmė su šunimi. Sutinkome vėl ne vieną keturkojį: kas atostogavo su Toy terjeru, cvergu ar labradoru, o kiti net su dviem berno zenenhundo kalytėmis, sutikome ir trumpai kirptą vestukę, kurios šeimininkai, sakyčiau, grožėjosi Forsu. Kitą dieną vėl pliuškenomės jūroje, ir vėl jokių bambėjimų neišgirdome, o atėjus išsimaudyti turistams su berno zenenhundėmis, žmonės net stabtelėdavo pasigrožėti.

Vakare susiruošę vykome į Zadarą, ir čia galutinai supratau, kad atostogauju su žvaigžde – Mr. Forsu. Sustojus prie banko įsigyti vietinės valiutos netrukus mane ir Forsą užkalbino banko apsauga: pasipila klausimai, koks vardas, kiek metų ir pan., ir kas be ko – pagyrimai, koks nuostabus ir puikus šuo, o ir atrodo lyg su sijonu – lyg pirmą kartą tokį vestuką sutiko. Padėkojom už komplimentus ir atsisveikinome, ir iškart iš už kampo išgirdau rusiškai kalbančią moterį su savo mažamečiu sūnumi, koks nuostabus vestukas. Iš kalbos supratau, kad nusimano apie šią veislę, tad ir aš užklausiau, gal kartais taip pat augina vestuką. Pasirodo neapsirikau – moteris tikrai nusimano apie šią veislę, nes ir pati turėjo vestuką patinėlį. Vėl gi, sulaukėm begalės komplimentų. Ir taip visą vakarą, kol vaikčiojom Zadare.

Zadaro senamiestis puikus – pilnas istorijos – galima išvysti II-III amžiaus romėnų forumo liekanas. Pagrindinis akcentas Šv. Donato bažnyčia, taip pat varpinė.
Vakarop, kai pagausėjo turistų, keliavome palei pakrantę pasikalusyti jūros vargonų – vandens ir vėjo muzikos. Tiesa, Forsui šis koncertas nelabai patiko- sėdėjo suskliautęs ausis.

Gaivos ir atokvėpio minutėlės.

Šimtmečių liekanos.

Kol ilsinome kojas, nugirdau moterį kalbant su vyriškiu, koks nuostabus ir gražus vestukas, bet šis šuo yra skirtas ne vyrams. Toks juokas paėmė ir iškart pagalvojau – ji niekada turbūt nebuvo susidūrusi su vestuku patinėliu!

Kitos dienos tikslas – Dubrovnikas. Visos dienos kelionė tikrai neprailgo– iš vienos pusės jūros mėlis, iš kitos – kalnai. Trumpam sustojome pakeliui į Dubrovniką, nes buvo taip karšta, kad Forsas rodė liežuvį ir buvo visai nenusiteikęs pozuoti.

Be jokių problemų kirtome Bosnijos ir Hercogovinos sieną, vėl gi – niekas neprašė Forso kelionės paso. Vakarop netoli Dubrovniko susiradome nakvynę ant jūros kranto – ramioje įlankoje. Kurioje yra kempingo ženklas – vadinasi turistauti galima. Akmenukais bėgioja krabai, saulėlydis ir aplink dvelkianti ramybė. Kas gi gali būti nuostabiau. Rytas ne ką prastesnis, net Forsas sėdėjo ir tiesiog uostė orą.

Na ką, Dubrovnike kartojosi žvaigždės diena: daug šiltų žvilgsnių, šypsenų ir pakalbinimų – viskas dėka Mr. Žvaigždės Forso, o ir turistų čia tikrai netrūsksta, nes miestas nuostabus.
Kadangi buvo be proto karšta, ir tai mums dar pasisekė, nes buvo debesėlių, apžiūrėję senamiestį, pasigrožėję vaizdu nuo kalvos, patraukėme atgal.

Vaizdai pro mašinos langą.

Planavome apsigyventi kur netoli Omš ar Spilt miestų – bet supratome tai ne mums – nes lyg kas būtų ėmęs ir pabėręs vienoj vietoj visą galybę žmonių. Tad nusprendėme, kad šį maršruto punktą praleisime. Gerokai pavažiavę už Splito, susiradome nedidelį kempingą, kurio šeimininkai pagyvenusi pora, šiltai mus priėmė. Čia nusprendėme praleisti paskutiniąsias atostogų dienas ir pasilepinti saule ir jūra, bei kas rytą atvežamomis šviežiomis ir šiltomis bandelėmis bei duona, o po pietų – šviežia žuvimi. Pats kempingas ne pačiame miestuke, tad mėgavomės gamta ir ramybe. Beje, kempingas vėl ant jūros kranto.

Mūsų Mr. Forsas paplūdimyje nepamiršdavo pasirūpinti ir grožio miegu – juk būti žvaigžde varginantis darbas (kempinge taip pat dėmesio trūkumo nepajutome), o ir reikėjo rūpintis šeimininkais, kad kur per toli nenuplauktų ir per ilgai neužsibūtų vandenyje.

Vakarinis pasivaikščiojimas kalneliais ir saulėlydžio palydėjimas.

Na, ir paskutiniai pozavimai.

Beje, Kroatijoje galima eiti su šunimis į prekybos centrus (tik nežinau ar į visus), tik jau viduje į kai kurias parduotves, pvz. maisto prekių, vaistinė ar kosmetikos, yra draudžiantys ženklai, tai kiek teko matyti, šeimininkai pririšdavo savo šunį prie maisto prekių parduotuvės kasų. Mes to neišbandėme, nes niekada neatkreipdavome dėmesio į ženklus ant durų, juk mums įprasta, kad į prekybos centrą yra griežtai draudžiama įeiti su šunimi. Ir tik paskutinę dieną pamačiau pririštą šunį prie maisto prekių kasos, tada atidžiau panagrinėjome uždėtus ženklus prie įėjimų.

Visumoje, ypatingų problemų kelionėje su šunimi nekilo, automobilyje jis daugiausia miegodavo, ypač jei prieš tai buvo aktyvi diena. Tad atostogauti į Kroatiją su šunimi tikrai galima vykti.

(Spustelėjus ant pirmos nuotraukos – peržiūrėsite visą straipsnio galeriją)

Edita, Gediminas ir Forsas

Be Sociable, Share!

Komentuoti