Dviračiu su šunimi palei Nerį

 Visą savaitę šeštadieniui žadėjo lietų, bet tiek tų pažadų… nelyja! Ta proga su Chelle nusprendėm patikrinti mūsų mėgstamą ežeriuką. Tik šįkart iki jo važiuosim dviračiu. Elektroninis žemėlapis rodo, kad tereiks įveikti 14 km į vieną pusę vaizdingu maršrutu. Atgal grįžom trumpesniu keliu todėl gavosi 10km. Nei čia daug, nei ką, užtrukom tik 4 valandas.

Važiuojant paupiu visada yra kur akis paganyti ir šuniui saugu bėgti. Tačiau šiandien karšta tai nekankinu Chellės ilgais bėgimais ir iš krepšio išleidžiu tik pavėsyje. Kaip visada suerzina vamzdis-”menas”, tik šį kart jis papuoštas todėl nusipelnė nuotraukos.

Gerokai apgenėtas nuo medžių Gedimino pilies kalnas.

Burbulas po tiltu ir nuobodžiaujanti Chellė. :)

Pavasariško žalumo takas palei upę.

Stabtelim atsikvėpti prie Šv. Trejybės (Trinapolio) bažnyčios. Nuo čia teko važiuoti siauru automobilių keliu, nes dviračių takas nuėjo ten kur mums netinka :) Buvo šiek tiek baisu…

Prie Verkių malūno šaltame upelyje galima pabraidyti.

Gražus krioklys.

Su šunimis į Verkių parką taip griežtai draudžiama, kad net du ženklai kabo. Įdomu ką tokio blogo jie gali padaryti? Na, ir gerai mes vis tiek ten neplanavom eiti.

Gražus ežerėlis.

O štai ir mūsų mėgstamiausias ežeriukas!

Reikia skardžiu balsu nuvaryti visus prašalaičius!

Būtina kažką sumedžioti, nors mano akimis tai ten nieko nebuvo.

Su šunimi keliauti dviračiu žymiai smagiau nei vienam. Tik jei šuo bėga šalia tai tenka saugoti nuo kitų dviratininkų, bet maniškė moka komandą “stok”, tai bent jau nelaksto po ratais, o ir daug vaikštant dviračių takais jau pripartus ir pati stabtelti pro šalį važiuojant dviračiui.

Balta uodega

Be Sociable, Share!

Komentuoti