Ar būtina “suleisti”, arba su šunų veisimu susiję mitai

Su šunų veisimu/poravimu/dauginimu susiję daug mitų. Liūdniausia, kad jie labai gajūs mūsų visuomenėje, aktyviai kartojami – ir ne tik paprastų žmonių, bet ir veterinarų, ypač vyresnės kartos. Taigi, pabandžiau surinkti įdomiausius klaidingus teiginius ir apie juos pakalbėti.

Jei aktyviai mylisi žmonės, kodėl negalima gyvenimu pasidžiaugti ir šuniui?

Šiuo atveju šuo nėra žmogus. Šuniui dauginimasis susijęs su giminės pratęsimu – ar dažnai matote šunis, kurie mylisi vien dėl malonumo? Jei patinėlis kartą paragaus „uždrausto vaisiaus“, ateityje su juo bus daugiau problemų. Jei jaunas šuo aktyviai domisi kalėmis bei kergimais, po pirmojo poravimosi jis tai darys dar aktyviau. Kad ir kaip visažiniai bandytų įrodinėti, kad „nepasidulkinusiam“ šuniui gali vienas kitas šulas atsisukt, iš tiesų didesnė bėda ištinka „paragavusius” šunis (ir jų šeimininkus). Kol šuo nekaltas, jis ir į kales ramiau reaguoja, ir ne taip dominuoti linkęs, ir su kitais patinais taip netrokšta peštis. O va kartą gavęs jau negalės sustot – ciucikas pasijus kietas, padidės jo agresija (ypač kitiems patinams – jie juk konkurentai), aktyviau ieškos rujojančių kalių, tik gavęs galimybę bandys pabėgti iš namų, taps ne toks klusnus (kai kurie visai nevaldomi pasidaro), galimos ir kitos problemos (kai kurie pradeda aktyviau žymėti teritoriją, jai priskiriami ir namai, pradeda dar aktyviau bandyti kergti aplinkinius). Atrodo, „gavęs“ patinėlis turėtų pasidaryti ramesnis ir taikesnis – tačiau būna, kad po tokių malonumų šuo pradeda ir prieš šeimininką aktyviau dominuoti (gerai, jei tai mažas šuniukas, o jei auginate didelės stiprios veislės šunį?). Dominavimo atveju viskas sueina į gamtą – kadangi natūraliai kokioje vilkų gaujoje teisę daugintis turi tik labiausiai dominuojantys patinas ir patelė, tai ir namuose toks „pasidulkinęs“ šuo pradės jaustis viršesnis už šeimininką. O baisiausias dalykas – nuolatinė šuns kančia ir vargai ieškant, iš kur gavus tą kalę… Dėl šių priežasčių geriau veisimo džiaugsmus bei vargus palikti profesionalams, kurie šunis kergia pastoviai (geriausia – bent porą kartų per mėnesį, o kad šuva būtų toks paklausus, jam turėtų gerai sektis parodose ar sporte).

Mano šuniui labai reikia, nes jis „to“ labai nori

Kažkodėl daugelis žmonių įsitikinę, jog jei jų šuniukas (ar kalytė) pradeda „tursyti“ (kitaip tariant – imituoti lytinį aktą) žaislus, rankas ar kojas, tai vadinasi, jau atėjo tas „metas“, kuomet būtina rasti partnerį. Paprastai patinėliams tokiu atveju daugybė naivuolių ieško kalyčių, pagrįsdami šias paieškas tuo, kad „labai labai reikia“. Deja, tai nėra sekso trūkumo požymis – toks elgesys rodo, kad šuo bando išsikovoti aukštesnę vietą šeimos hierarchijoje. Tokiu atveju reikia ne partnerio augintiniui ieškoti, o parversti jį pilvu aukštyn ir palaikyti taip prispaudus.

Aš labai noriu pasidžiaugti mažais šuniukais

Kalei irgi smagu turėtų būti. Be to, ir pinigėlio galima iš to uždirbti. Na ir kas, kad be dokumentų – o jo senelis su dokais, mama šiaip grynaveislė, turguj pirkau (veterinaras sakė, kad standartą atitinka).

Ir taip pasaulį išvys daugybė mažylių, kurie gali tapti potencialiomis prieglaudų ar neatsakingų savininkų aukomis. Gerai bus, jei jums rūpi ne tik pinigai ir bandysite augintiniams rasti gerus savininkus – bet kas dėsis su jų palikuonimis ar palikuonių palikuonimis, velniai žino, ba jų likimų niekas nesukontroliuos (lengvai gavęs lengvai ir išmeta). Atkreipkite dėmesį, kiek prieglaudose šunų – mažiausiai jų būna iš dokumentinių kategorijos, kiek daugiau „veislinių, tik be dokumentų“ (pati mačiau visiškai sveiką ir žvalų šuniuką, kurį atvežė veterinarui užmigdyti, nes turguj pirko vokiečių aviganį, o augti pradėjo belen kas – tokių atvejų ne vienas ir ne du) ir likusi dalis vargšai dvarniukai ar mišrūniukai. Jei norite pasidžiaugti mažais šuniukais, galite paimti globai vieną kitą nelaimėlį iš prieglaudos ir paauginti, kol tas gaus naujus savininkus – bus lygiai toks pat džiaugsmas, o gal net didesnis, nes žinosite, kad padarėte gerą darbą.

Bedokumentis šuo bus pigesnis, taip – bet pinigai mokami ne už dokumentą, kurio bazinė kaina 50 Lt, o daugiausiai, esant daugybei rimtų veisėjo nusižengimų, gali siekti 500 Lt. Pasakymas, kad dokumentas „prideda“ tą vieną kitą tūkstantį už šunį, yra melas. Pinigai mokami ne už popieriuką – jie mokami už tai, kad veisėjas jums siūlo tikrą sveiką tos veislės atstovą, kurio tėvai patikrinti nuo reikalaujamų ligų (labai gero veisėjo šunys bus ištirti ir nuo tų bėdų, kurių tyrimai veisimui gali būti ir nereikalaujami), gerai prižiūrimi, atitinka visus reikiamus eksterjero bei psichikos reikalavimus ir pan. Tarkim, LKD nuostatuose aiškiai nustatytos ribos – pirmas kergimas ne vėliau kaip 7 metai („pradinis“ amžius priklauso nuo veislės, viskas aprašyta LKD puslapyje). Sekantis kergimas galimas tik po 8 mėnesių. Veisiama kalė parodose turi būti surinkusi bent porą „labai gerai“, patinas – bent du „puikiai“. Sveikatos tyrimai tam tikroms veislėms gali skirtis. Gali būti reikalingas išlaikytas ir dresūros egzaminas (vokiečių aviganiams).

Šunis (ypač jei veisėjas atsakingas) veisti sunku ir netgi dažnai neapsimoka – neretai tai būna tam tikras fanatizmas. Be to, galima rinktis, kokio šuniuko norima – ambicingi savininkai perka show klasės mažiuką parodoms, o tie, kurie ieško tik draugo – pet`ą ar broką.

Pats šuniukų vedimas ir auginimas nei kalei, nei kalės savininkui nėra toks džiugus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Reikia daug išmanyti ne tik apie tai, kaip „užlaipinti“ šunį ant kalės, bet ir kaip rūpintis nėščia kale (gerai, jei neprilips kokia nėštumo komplikacija), kaip elgtis gimdymo metu (būna, kad begimdant mamytės ima ir nugaišta, palikdamos šeimininkus prie suskilusios geldos su cypliančiais peniukšliais, kai kurių veislių mergyčių gimdymas būna neatsiejamas nuo Cezario pjūvio), kaip prižiūrėti mažus šuniukus (į tai įeina žindančios kalės priežiūra, vėliau – šuniukų primaitinimas, dehelmintizacija, skiepai… o paaugę jie tampa aktyvūs, ima augintis dantukus ir netgi tuštinasi toli gražu ne aukso krūvelėmis). Pasitaiko kalių, kurios nepripažįsta šuniukų, būna bergždžios – o, kiek vargo tai suteikia „laimingiems“ šeimininkams. Pats gimdymas kalei taip pat baisus stresas – kai kurios klykia iš skausmo ar kandžioja šeimininką. Pasitaiko ir apsigimusių šuniukų – bent po kokį vieną kitą įdomesnį atvejį daug vadų turėję veisėjai tikrai galėtų papasakoti.

Kalę būtina „suleisti dėl sveikatos“

Labai populiarus ir visur vyraujantis mitas sako, kad bent kartą gyvenime kalytę reikia sukergti – taip jis pasidarys sveikesnė (daug kas net nežino, dėl ko sveikesnė). Deja, tai yra liūdnas melas. Nereikia painioti pastovaus kergimo ir vieno ar dviejų kartų „kertelėjimo“.

Nesterilizuotoms kalėms paprastai pasireiškia dalykas, vadinamas pseudonėštumu – nors mergina ir neapvaisinta, jei būna būdingi nėštumo požymiai. Pakergus vieną kartą, pseudonėštumo požymiai gali sustiprėti. Ši būklė nėra gera – išsibalansuoja hormonai ir panašiai, padidėja tikimybė pasigauti pieno liaukų vėžį.

Vienkartinis kergimas nesumažina nei pieno liaukų vėžio, nei piometros tikimybės. Pieno liaukų vėžys daugiausia priklauso nuo hormono progesterono, kuris atsako už nėštumo progresą. Jo tikimybė 95 – 97 proc. sumažės, jei sterilizuosite kalytę iki pirmos rujos (tačiau sterilizacija gali skatinti kitos rūšies, pvz., kaulų, vėžio išsivystymą). Įrodyta, kad pieno liaukų augliais dažniausiai serga šuniukų turėjusios kalės.

Kartą „suleistai“ kalei tikimybė susirgti gimdos vėžiu didesnė, negu kergiamai pastoviai ar visai neveisiamai.

Bene dažniausia ir labiausiai gyvybei pavojinga lytinių organų liga – pyometra, kuri, jei negydoma, beveik visada baigiasi mirtimi. Ši liga pradeda vystytis, kai organizme sutrinka lytinių hormonų balansas (per aukštas progesterono, estrogenų kiekis, lemiantis gimdos gleivinės išvešėjimą ir skysčių kaupimąsi, ko pasekoje ten pradeda daugintis visokie mikroorganizmai ir prisikaupia pūlių). Piometra susirgti gali visos nekastruotos kalės (tai yra, turinčios gimdą) – nepriklausomai nuo to, ar jos veisiamos, ar ne. Norint, kad kalė nesusirgtų šia liga, patariama ją, jei nebus veisiama, sterilizuoti (ar bent aktyviai „nefarširuoti“ rują ar nėštumą nutraukiančiais preparatais). Nuo piometros visiškai apsaugo tik sterilizacija – vienkartinis sukergimas nieko gero neduos ir situaciją kartais gali tik pabloginti (šiaip ar taip, kažkiek „išderins“ hormonų pusiausvyrą).

„Netikri“ veisėjai, kergdami savo kales, neretai pridaro daug klaidų. Kinologų klubų nuostatai (pvz., nustatytas tam tikras amžius ir kiti reikalavimai) padeda šių problemų išvengti, o štai paprastas žmogelis, nusprendęs save nudžiuginti šuniukais, neretai nelaukia, kol kalę subręs fiziškai ir pradeda alinti dar visiškai jauną organizmą (jau nekalbant apie nesugebėjimą nustatyti „tinkamų kergimui“ dienų – būna tokių „fruktų“, kurie galvoja, kad kalę kergti galima bet kada, nelaukiant jokios rujos. Retai tokie „veisėjai“ kalę prieš kergimą dehelmintizuoja, paskiepija ar pasirūpina, kad ji būtų puikios fizinės formos ir tinkamai šeriama, jau nekalbant apie apsilankymą pas veterinarą ir patikrinimą, ar būsima mamytė neserga kokiomis ligomis.

Kartais ir pačios sueities metu atsiranda įvairių problemų – joms šalinti samdomi specialistai… kitu atveju galimas arba visiškas fiasko, arba dar blogiau – fizinė bei moralinė gyvūno (tiek šuns, tiek kalės) trauma, galinti jam gadini visą likusį gyvenimą.

Galimybė susilaukti palikuonių yra natūrali

O va gamtoje šunų protėvių vilkų gaujoje ne visos patelės turi mažulėlių ir ne visi patinai jas apvaisina – galimybę kergtis turi tik ant aukščiausio hierarchijos laiptelio stovintieji (gudrus dalykas – stipriausi, ištvermingiausi, sveikiausi, protingiausi, įžvalgiausi gali skleisti savo genus, o „lopams“ telieka pakentėti).

Šuniukų susilaukusi kalė surimtės

Šuningumas ir mažylių auginimas nepaveikia šuns asmenybės. Taip, tuo laikotarpiu, kol rūpinsis palikuonimis, kalė gali tapti ramesne, tačiau po nujunkymo grįš senoji geroji moteriškė.

http://agiesha.blogas.lt/veisimas-608.html

Be Sociable, Share!

Komentuoti