Apsiuostinėjimai Indijoje arba su šunimi į šventų karvių šalį

Kai pirmą kartą kažkam prasitariau, kad keliausiu su šunimi į Indiją, sulaukiau komentaro „ar tu išprotėjai?“. O bet tačiau – nukeliavusi 40 000km žinau, jog viskas gerokai paprasčiau, nei kitiems atrodo. Kelionė į Indiją dar kartą patvirtino šį faktą ir aš drąsiai rekomenduoju Indiją visiems, norintiems atostogauti su šunimi be rūpesčių.

Kelionė prasidėjo dar namuose – reikėjo surasti informacijos, kaip gi šunį ton Indijon nugabenti. Kai žodžius „Do NOT do this“ perskaičiau penkiasdešimtą kartą – nustojau į juos kreipti dėmesį. Atmetus begales informacijos šaltinių, rėkiančių „palikite savo šunį namie“, reikiamos informacijos kiekis priminė zuikio ašaras.
Niekas nežinojo nieko – nei ambasada, nei muitinė, nei oro uostas, nei kelionių agentūros. Vėliau tai išėjo mums į naudą – kadangi niekas nieko nežino, tai ir kontrolės metu nežino ko čia iš mūsų reikalauti, todėl realybėje viskas ėjo kaip sviestu patepta. Atėjau į oro uostą, sumokėjau už excessive luggage, atsisėdau į lėktuvą, pakilom/nusileidom, išlipau iš lėktuvo, išėjau iš oro uosto.
Nepaisant to, visus reikiamus dokumentus (pastarųjų gavosi geras pundas ir į juos niekas nė nežvilgtelėjo) turėjau – jų sutvarkymas neskubiu tempu užtruko apie tris savaites el.laiškų rašinėjimo ir poros vizitų pas veterinarą. Tiesą sakant, mano vizos gavimas užtruko ilgiau.

Taigi, vieną rytą susipakavom ir atvykom į Vienos oro uostą (šiuo metu aš su Tulku gyvenu Vienoje). Su šunimi oro uoste smagu – ckeck in vyksta kartu su Business Class, todėl nereikia stovėti eilėse. O ir per apsaugą eiti smagu – šuo nurengiamas plikai, t.y. be pavadėlio ir keliauja kartu su šeimininku. Šis skrydis Tulku buvo pirmas – aš nelabai žinojau, ko čia tikėtis. Pakilimo metu Tulku nusprendė pakeisti gulėjimo vietą savo krepšy, o vėliau – visas aštuonias valandas su kapeikom tiesiog miegojo. Leidžiantis irgi miegojo. Tai nėra ir ką pasakot.

Kodėl Indija yra puiki šalis kelionėms su šunimi?
Visų pirma, Indų higienos suvokimas yra kitoks – gatvėse vaikšto karvės, viešbučiuose laksto tarakonai ir nieko tai nestebina, todėl šuo įleidžiamas į visas transporto priemones (su tam tikromis sąlygomis) bei didžiojoje daugumoje viešbučių be jokio papildomo mokesčio. Palyginimui: Graikijoje viešąjį transportą galima tiesiog pamiršti, o Prancūzijoje su šunimi nakvoti gali tik itin brangiuose viešbučiuose.
O kaip dėl benamių šunų?
Šio klausimo sulaukiu itin dažnai. Ir visuomet į jį atsakau: „o kas dėl jų?“. Na taip, jų ten daug, ir kartais jie pikti ir agresyvūs, bet dažniausiai jie tiesiog stovi, žiūri ir nieko nedaro. Kartais jie loja. Porą kartų teko susidurti su gauja puolančių šunų. Ką darėme tokiu atveju? Ogi nieko, ėjom kaip ėję. Kadangi Indijoje yra labai daug žmonių – niekada nesi vienas, todėl vietiniai visada puola į pagalbą, tai yra nuvaiko piktus šunis lauk. O jei ir nenuvaiko, eini sau ir tiek, jie paloja, pašiepia dantis ir nueina savo keliais. Tiesą sakant, Tulku daugiau nei pusę kelionės buvo palaida…

Ką ten šuo ėdė?
Viską. Sauso maisto turėjom pirmom dienom, o vėliau ėdė viską, ką valgiau aš ir dar prašė. Per aštru nebuvo, pilvelio nesuko. Pakeliui dar nuo gatvių ko susirinkdavo. Ir ką tu jai?
Apie keliones traukiniu :)
Traukiniai Indijoje yra labai smagus dalykas! Juose yra bent penkios skirtingos klasės. Pigiausioji, Second Class Unreserved, iš tiesų primena nuotraukas iš interneto – žmonės ant suolų, tarp suolų, po suolais, virš suolų, prie durų, ant durų, už durų ir taip toliau. Sekanti klasė – Sleeper Class, šia aš ir naudojausi, viename „kupe“ turi aštuonias vietas. Jei traukinys tuščias – jose sėdės tik dešimt žmonių, jei traukinys pilnas – drąsiai telpa bent trisdešimt (nenustebkit, jei vidury nakties kas nors prie jūsų priguls nieko neklausęs). Sekančios klasės 3AC (gera), 2AC (geresnė) ir 1AC (geriausia) primena senus tarybinius traukinius ir yra ganėtinai tvarkingos (nėra tarakonų, didesnių nei pusantro centimetro).

Taigi, šuo traukinyje. Jis juo keliauti gali trimis būdais.
Šeimininkas perka 1AC klasės bilietą, jo kaina panaši į Austriškas traukinių bilietų kainas (300km – 50€). Šuo keliauja kartu su šeimininku, traukinio viduje.
Šeimininkas perka bet kokį bilietą ir šunį paslėpia. Išbandėm ir šį variantą, bet nerekomenduoju.
Šeimininkas perka bet kokį bilietą ir šuo keliauja kaip excessive luggage, pas traukinio sargą, dėžėje (jie vadina box, aš pavandinčiau narvu).
Apie pastarąjį būdą papasakosiu plačiau. Visų pirma, keliaujama į Parcel Office (siuntinių skyrius). Tai yra tokia vieta, kur yra kalnai (tiesiogine to žodžio prasme) paketų, atrodančių visiškai vienodai ir stebuklingu būdu (nesuvokiamu vakarietiškam protui) atsiduriančių ten, kur reikia, tada, kada reikia ir pas tą, pas ką reikia.
Taigi, einame į tą stoties kampą su kalnais siuntinių, begalėm lakstančių žmonių, kurie tuos siuntinius nešioja iš A į B, bei kalnais blankų, kuriuos pildo gavėjai/siuntėjai. Gaunu tokį blanką ir aš, jį užpildau ir paduodu darbuotojui, kuris užpildo dar keletą blankų savo neįskaitomom keverzonėm. Tulku gauna kartono nuoplaišą (Tag), ant kurios užrašomi skaičiai, kurie kažką reiškia, ta kartono nuoplaiša pririšama virvele jai ant kaklo. Aš sumoku (už 900km sumokėjau 31 rupiją, kas yra maždaug 50 eurocentų) ir darbuotojas liepia ateiti su šunim tiesiai į traukinį, pas sargą.

Sekantis žingsnis – Guard (sargas). Jis turi savo kambarėlį traukinyje, jo gale. Ten patekti galima tik nuo perono (traukiniui stovint), apėjus bent tris Second Class vagonus, kurie stotelėse būna apspisti minios žmonių. Tame kambarėlyje yra box – narvas gyvuliams. Taigi, mano papudruota balta meilė keliauja į paršelio gardą. Laiko žaisti ten nėra, šuo paliekamas narve, aš gaunu ružavą lapelį, su kuriuo atgausiu šunį ir lekiu ieškoti savo vietos (traukinyje su 30 vagonų tai nėra itin lengva, ypač, jei traukinys stovi tik 10 minučių.
Poterius sukalbu jau vėliau, besvarstydama, kaip mano šuniukui ten sekasi. Apsvarstyti yra ką – tame kambarėlyje labai triukšminga, sargai keičiasi, ar nenukniauks kas mano šuns, ar nesumaišys ir neišlaipins jos kur kitur, ar nešalta, ar nekaršta, ar iš viso jie žino, kad ji ten yra?!

Tokiu būdu keliavom ne kartą, ilgiausia kelionė be perlipimo truko virš 30 valandų. Ryte ir vakare atbėgdavau, „nusiusindavau“, įpildavau vandens ir duodavau valgyti ir bėgdavau atgal, per visą traukinį, į savo vietą.

Apibendrindama pasakysiu – mano šuo keliavo toje box geriau ir patogiau nei aš. Jai nereikėjo kovoti dėl savo vietos, nereikėjo tos vietos dalintis su penkiais žmonėmis, niekas jai nieko nepiršo ir galvos neūžė. Niekas jos nepametė, nepamiršo ir man ją atiduodavo tik tada, kai patikrindavo visus mano dokumentus, bilietus, ružavus lapelius ir negaudavo penkių mano parašų.

Žodžiu, tai, kas iš pradžių man atrodė chaosas ir kėlė man siaubą, paaiškėjo besąs tyras gėris, kuris puikiai funkcionuoja. Rašau dešimtuką Indijos traukiniams!

 

Green Tea

Be Sociable, Share!

4 Responses to Apsiuostinėjimai Indijoje arba su šunimi į šventų karvių šalį

  1. arturas says:

    Na juooooo… :) belieka tik pasveikinti išprotėjusią keliauninkę :) Mane panašiai žmonės pavadina , kai pamato mane su Spaikiu(vestukas) kartu važiuojant dviračiu,keturračiu motociklu ar sniego motociklu…

  2. Vitalijus says:

    Na čia tai geras. Nusitrenkiu į tolimiausią kampelį į kalnus Dharamsaloje (Mcleodganj) ir vistiek sugebu patekti į lietuvės kadrą kartu su Tulku :)

  3. monika says:

    Puikumėlis :) mes ir su savo šuniuku aplankėme Indiją

  4. Agne says:

    Nerealiai :) O Tulku nebaisu buvo kalnuose ganyti? Man kazkaip baisokai atrodo..

Komentuoti